Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia

T. R. Catalamessa II Advento pamokslas: taika kaip uždavinys


Penktadienio ryte popiežius Pranciškus ir Romos Kurijos nariai išklausė antrąjį t. Raniero Cantalamessa Advento pamokslą. Popiežiaus namų pamokslininkas šiais metais pamokslauja apie taiką. Jei prieš savaitę kalbėjo apie taiką, kaip Dievo dovaną, tai šį kartą – kaip uždavinį mums. „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“, sako Jėzus savo mokiniams.

T. Cantalamessa atkreipė dėmesį, kad palaiminimuose taip pat kalbama apie romiuosius. Tai yra žmonės, kurie yra taikūs. O taikdarys, būtent, yra tas, kuris veikia ir dirba dėl taikos ten, kur yra susipriešinimas.

Apie kokią taiką yra kalbama? Jėzus palieka savo mokiniams tokią taiką, kuri skiriasi nuo pasaulio taikos. Jėzaus gyvenimo laikais kitas didis žmogus skelbė pasauliui apie taiką: imperatorius Cezaris Augustas. Tarp savo didžių darbų jis pamini ir tai, kad pasaulyje įtvirtino „Romos taiką – pax romana“. Tai taika, kuri buvo pasiekta per daug pergalių. Tačiau Jėzaus taika yra kitokia. Ji nėra pergalių prieš kitus, bet pergalių prieš save vaisius. Jį sunaikina priešiškumą, nedraugiškumą savyje, o ne priešą.

Šis principas yra teisingas ne vien tikėjimo kontekste, bet taip pat politiniame ir socialiniame gyvenime. Šiandien aiškiai matome, kad tikroji taika pasiekiama sunaikinant ne priešą, o priešiškumą, ne ginklais, o dialogu. T. Cantalamessa pacitavo Abraoma Linkolną, kuriam buvo papriekaištauta, kad jis per daug kalbasi su savo priešais, kai šiuos reiktų sunaikinti. „Bet argi nesunaikinu priešų, kai jie tampa mano draugais?“, atsakė Linkolnas. Situacija pasaulyje reikalauja, kad Augusto metodas būtų pakeistas Kristaus metodu. Viena iš priežasčių, dėl kurių kai kurie konfliktai niekaip neišsprendžiami yra būtent ta, kad norima ir viliamasi vieną dieną sunaikinti savo priešą. Bet jei teisingas yra Tertuliano pasakymas, kad krikščionių kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla, tai teisinga ir tai, kad priešų kraujas yra naujų priešų sėkla.

Kalbant apie socialinę taiką tai, vėlgi, nėra paprasčiausias prievartos nebuvimas pasiektas per vienos pusės dominavimą prieš visus kitus, nutildant visus kitus. Tikra socialinė taika taip pat pasiekiama per dialogą, per visų įtraukimą, per teisingumą ir pagarbą.

Vienas iš didelių uždavinių taikdariams yra taika tarp religijų, naujas, sunkus ir skubus darbas. Kaip buvo pasakyta 1993 metais Pasaulio religijų parlamente, nėra taikos tarp tautų, jei nėra taikos tarp religijų. Ir nėra taikos tarp religijų be dialogo. Pamatas šiam dialogui yra tikėjimas, kad turime vieną Dievą. Taip, gerai žinome, kad yra daug idėjų apie dievybę, tačiau taip pat žinome, kad Dievas yra vienas. Mes, krikščionys, tikime Šventąja Dvasia, kuri susieja ne vien visus pakrikštytuosius, bet ir visus geros valios žmones.

Svarbu kalbėti apie taiką tarp Bažnyčios ir Izraelio. Yra dalykų, kurių hebraizmas negali priimti ir kurių Bažnyčia negali atsisakyti, kaip kad Jėzaus, kaip Viešpaties ir Mesijo skelbimo, bet taip pat yra labai daug bendrumo ir papildomumo. Apaštalo Pauliaus laiško efeziečiams eilutės (2, 14-16) tapo dviejų priešingų ikonografinių tradicijų ištakomis. Abiejuose vaizduojamas Jėzaus kryžius ir dvi moterys – Bažnyčia ir Jeruzalė. Bet vienoje tradicijoje jos, stovėdamos kairėje ir dešinėje, abi žvelgia į Kryžių pagal apaštalo žodžius apie „sugriautą priešiškumą“, o kitoje vienas angelas kelia vieną moterį, Bažnyčią, link Kryžiaus, o kitą, Jeruzalę, stumia žemyn. Pastaroji tradicija, deja, yra Bažnyčios istorijos dalis, Bet šiandien galime džiaugtis, kad visi esame už pirmąją interpretaciją.

Šiandien populiarus posakis: mąstyk globaliai ir veik lokaliai. Tai gera taisyklė taikai: reikia mąstyti apie ją globaliai ir pradėti veikti toje aplinkoje, kuri mums yra arčiausiai, pradedant nuo rankos paspaudimo kaimynui. Milijardas purvino vandens lašų nesudaro švaraus vandenyno. Milijardai žmonių be taikos nesudarys taikios žmonijos. Todėl kiekvienas turime padaryti kažką dėl taikos, kad ir mažų dalykų. Kaip galime mes, krikščionys, save vadinti taikdariais, jei patys pykstamės tarpusavyje? To klausdamas, pasak t. Cantalamessa, jis neturi galvoje skirtingų krikščioniškų konfesijų, bet kivirčus tarp pačių katalikų, kurie save priskiria vienai ar kitai pusei, pamiršdami, kad visi priklauso Kristui, kad visi yra broliai.

Popiežiaus namų pamokslininkas priminė biblinio Babelio bokšto statybą. Statytojai nebuvo ateistai, norėję mesti iššūkį dangui, priešingai, buvo pamaldūs žmonės. Tačiau jų nuodėmė buvo ta, kad galiausiai jiems rūpėjo ne dievybės, bet jų pačių šlovė. Ir galiausiai jie nebesugebėjo susikalbėti tarpusavyje. Tuo tarpu Apaštalų Darbuose aprašoma visai priešinga situacija: per Sekmines, Šventosios Dvasios davimą, visi kalba skirtingomis kalbomis ir tuo pat metu visi supranta apaštalus. Pirmoji krikščionių bendruomenė turi „vieną širdį ir vieną sielą“: ji trokšta pašlovinti Dievą, o ne save.

Šios dvi galimybės visada išlieka atviros. Net pati dvasiškiausia iniciatyva gali tapti Babelio bokšto statyba, o ne Sekminėmis. Taip pat ir jo pamokslas, pridūrė t. Cantalamessa. Turime atidžiai ir nuolatos patikrinti mūsų pačių vidines intencijas. Tikrą vienybės ir brolybės pavyzdį suteiksime, jei darbuosimės ne dėl savo pačių, bet dėl Dievo garbės ir dėl kitų gėrio. (Vatikano radijas)