Trys Azijos kardinolai: tarp sielovados ir socialinio teisingumo
Ganytojai, kurie vasario 14 dieną bus pakelti kardinolais, priklauso labai įvairioms
katalikų bendruomenėms, gyvenančioms labai įvairiomis sąlygomis. Pažvelkime į būsimuosius
kardinolus iš Azijos, į jų gyvenimo aplinkybes.
Arkivyskupas Petras Nguyen
Van Nhon nuo 2010 metų yra Hanojaus, Vietnamo sostinės, pagrindinis ganytojas. Jis
jau yra sulaukęs 77 metų amžiaus. Jis turi įvairios sielovadinės patirties: mažosios
seminarijos mokytojo, seminarijos rektoriaus, vyskupijos generalinio vikaro, vyskupo,
galiausiai arkivyskupo. Du kartus pirmininkavo Vietnamo vyskupų konferencijai. Prancūzų
misionierių agentūra „EDA“ pažymi, kad jis atliko svarbų darbą, siekiant tarpusavio
susitaikymo ir atleidimo. Galima atsiminti, kad 1975 metais pasibaigus Vietnamo karui,
žlugus JAV remiamam pietų Vietnamui ir laimėjus Sovietų Sąjungos remiamam šiaurės
Vietnamui, šalyje buvo įvestas vienpartinis komunistinis režimas, ateistinis ir priešiškas
religijai. Jis išliko iki pat šios dienos, tačiau tapo gerokai tolerantiškesniu ir,
ekonomiškai, liberalesniu. Bažnyčia galėjo gerokai išplėsti savo veiklą, tačiau kai
kurios jos iniciatyvos yra varžomos, daug problemų dėl komunistinio režimo konfiskuoto
turto ir žemės, kurių nenorima atiduoti arba kuris perduotas verslo grupėms. Vadovaujant
arkivyskupui Nguyen Van Nhon buvo paskelbtas Vietnamo vyskupų konferencijos komentaras
apie šalies konstitucinę reformą. Pastarojoje buvo siekiama suderinti komunistinio
režimo vienvaldystę, rinkos ekonomiką ir didesnes piliečių teises. Vyskupų komentare
buvo mandagiai, tačiau aiškiai parodyti vidiniai struktūriniai prieštaravimai: kaip
išraiškos laisvę, meno laisvę, įsitikinimų ir religijos laisvę suderinti su tuo teiginiu,
jog „komunistų partija vadovauja valstybei ir visuomenei, ji remiasi marksizmu ir
leninizmu?“ Kaip galima kalbėti apie išraiškos ir meno laisvę, kai mąstymas jau yra
uždarytas ideologiniuose rėmuose? Kaip suprasti įsitikinimų ir religijos laisvę, kai
oficialioji marksizmo ir leninizmo doktrina yra ateistinė? Kaip, pagaliau, suvokti
pačias žmogaus teises – ar jos tikrai yra visuotinės ir neatimamos, ar tik valdžios
žmonėms pagal aplinkybes suteiktos išlygos? Panašiai, yra vidinis prieštaravimas tarp
komunistų partijos vienvaldystės ir teiginio, jog politinės galios savininkė yra tauta;
tarp valdžios priklausymo vienai partijai ir valdžių atskyrimo principo. Šiuos prieštaravimus
gali išspręsti tik vienos partijos vienvaldystės atsisakymas.
2011 metų duomenimis
Vietname buvo apie pusseptinto milijono katalikų, kai bendras populiacijos, daugiausia
išpažįstančios budizmą, dydis siekia 89 milijonus. Tai antroji pagal dydį katalikų
bendruomenė Azijoje, po Filipinų.
*
Tailandietis Pranciškus Ksaveras
Kriengsak Kovithavanij, 65 metų Bankoko arkivyskupas, taip pat bus pakeltas kardinolu.
Tailandas, kaip ir Vietnamas, yra tradiciškai budistinė valstybė, tačiau jei pastarajame
religija ilgą laiką buvo ignoruojama, tai Tailande budizmas turi statusą, kuris beveik
prilygsta valstybės religijai. Katalikai sudaro nedidelę mažumą: jų yra apie 400 000
šalyje, kurioje gyvena virš 65 milijonų žmonių.
Tradiciškai viena iš Bažnyčios
darbo sričių yra švietimas. Bažnyčiai Tailande priklauso per tris šimtus mokyklų,
kuriose mokinasi apie pusę milijono vaikų, daugiausia budistų, taip pat musulmonų.
Katalikiškos mokyklos yra itin vertinamos, kai kurios pripažintos vienomis iš geriausių
visoje valstybėje. Tailande taip pat vykdoma nemažai karitatyvinių darbų, padedant
vargšams, atsidūrusiems nelaimėje – tarp kurių ir nepilnamečių prostitucijos aukoms.
Tailande, turtingame gamta ir kultūra, per metus apsilanko gerokai virš 20 milijonų
turistų, daugybė iš Vakarų. Deja, dešimtys tūkstančių iš jų nevengia pasinaudoti nepilnamečių
prostitucija. Dažnai nepilnamečių amžius toks, kad Vakarų standartais tai yra vertintina
kaip tikra pedofilija. Kai kurie net tvirtina, kad taip padeda vaikams išgyventi ir
skatina šalies ekonomiką, kai socialinės ataskaitos pasakoja apie psichiškai ir fiziškai
sužalotus vaikus, pripratintus prie svaigalų ir narkotikų, apie didelį skaičių tokių,
kurie užkrečiami AIDS, o pasirodžius simptomams – be skrupulų eliminuojami.
2009
metais paskirtas Bankoko arkivyskupu, Kriengsak Kovithavanij taip pat skatina aktyvesnę
parapijinę evangelizacinę veiklą. Beje, parapijinę tikrovę jis gerai pažįsta, mat
pats daug metų joje darbavosi. Kaip pažymima žinių agentūros „EDA“ apžvalgoje, katalikų
Bažnyčia Tailande pastaruoju metu palengva prisiima tarpininko ir taikytojo vaidmenį
šalies tarpreliginiame ir etniniame konflikte, kuris pastaraisiais metais įsiplieskė
keliose šalies pietinėse provincijose, kuriose dominuoja malaiziečių tautybės musulmonai.
*
Jei Hanojus ir Bankokas jau yra turėję kardinolų, tai Rangūno arkivyskupas
Karolis Bo, 66 metų amžiaus, taps pirmuoju kardinolu Mianmare, buvusioje Birmoje.
Šioje šalyje gyvena apie pusės milijono katalikų mažuma, daugumai iš 51 milijono gyventojų
išpažįstant budizmą, beje, gerokai kovingesnį nei Tailande.
Mianmare politinė
ir socialinė situacija yra sunki ir sudėtinga. Tik prieš kelerius metus pasibaigė
ilgametis karinis režimas, geležine ranka kontroliavęs šalį, ją izoliavęs, ginklu
malšinęs pasipriešinimą. Nuo 2011 metų ši valstybė, kurioje labai daug skurdo, po
truputį atsiveria ir užmezga ryšius su kitais kraštais, tačiau tai nėra lengva ir
paprasta. Dar nepavyksta įtvirtinti stabilių ir teisingų valstybės institucijų, daug
verslo iniciatyvų rizikuoja tapti korupcijos, ciniškumo ir amoralumo pavyzdžiais,
be jokios pagarbos asmenų orumui ir teisėms, Kachino valstijoje įsiliepsnojo naujas
ginkluotas pilietinis konfliktas. Prekyba žmonėmis, ypač mergaitėmis ir moterimis,
taip pat yra viena iš didžiųjų problemų.
Be šio, reikia viltis, pereinamojo
laikotarpio sunkumų šalį kamuoja didelis socialinis konfliktas tarp budistų daugumos
ir musulmonų mažumos. Budistų radikalų įtakoje prieš mėnesį, 2014 gruodžio 6 dieną,
Mianmaro prezidentas patvirtino nuostatų paketą apie mianmariečių „rasės ir religijos“
apsaugą, nukreiptą pirmiausia prieš musulmonus, neabejotinai varžantį sąžinės laisvę
apsisprendžiant dėl religinių įsitikinimų ir dėl sutuoktinio pasirinkimo. Arkivyskupas
Bo, laikydamasis Bažnyčios socialinės doktrinos, jau ne kartą kritiškai pasisakė dėl
tokio kišimosi valstybės įstatymais į sąžinės sritį, taip pat bandė išsklaidyti tylą
ir abejingumą prekybos žmonėmis klausimu. Kitos jo pastangos skirtos Bažnyčios gyvenimo
Birmoje gaivinimui, pasibaigus keturis dešimtmečius trukusiam kariniam režimui. Tai
nelengvos aplinkybės, sunkūs uždaviniai, bet, anot pažįstančių arkivyskupą Bo, jo
patirtis, išmintis ir asmenybės jėga liudija, kad kardinolu jis skiriamas neatsitiktinai.
(Vatikano radijas)