Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia / Bažnyčia pasaulyje

Maldos už krikščionių vienybę savaitė: koks yra ekumenizmo tikslas?


Šiomis dienomis švenčiant Maldų už krikščionių vienybę savaitę, vieną iš svarbiausių ekumeninių iniciatyvų metų eigoje, vyksta daug susitikimų, konferencijų, apmąstymų, bendros maldos sueigų.

Šie susitikimai, viena vertus, yra spontaniški, kylantys iš pačių krikščionių, priklausančių įvairioms konfesijoms, atsiliepimo į Kristaus maldą, kuri užrašyta evangelisto Jono: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17,21). Kita vertus, šiandien visame krikščioniškame pasaulyje rengiamos ekumeninės iniciatyvos yra palyginus naujas reiškinys. Maldos už krikščionių vienybę savaitė buvo įsteigta 20 amžiaus pradžioje. Draugiškumo ir bendradarbiavimo pavyzdžių aptiksime ir prieš tai, bet daug dažniau – abipusio nepalankumo, įtarumo, izoliacijos apraiškų, kurios, beje, nėra išnykusios ir šiandien.

Šiomis dienomis popiežius Pranciškus, kelionės Azijoje metu, žurnalistams pasakojo, kaip, dar būdamas vaikas, girdėjo, jog protestantai esą eis pragaran, o jo močiutė, pamačiusi dvi Išganymo armijai priklausančias moteris, protestantes, davė pirmąją ekumeninę pamoką: „jos yra geros“, pasakiusi ji tuomet. Nuo to laiko, pridūrė popiežius, Bažnyčioje labai augo pagarba kitiems.

 

Galima pasakyti, kad lemiamas postūmis šiame augime buvo Vatikano II Susirinkimas, paskelbęs programinį ir principinį dekretą apie krikščionių vienybę „Unitatis redintegratio“. Jau pirmose eilutėse jame pasakoma, kad „Vienybės atkūrimas tarp visų krikščionių yra vienas pagrindinių Šventojo Visuotinio Vatikano II Susirinkimo tikslų“. Paulius VI, kuris užbaigė Susirinkimą, yra pasakęs, kad krikščionių ir Bažnyčių pasidalijimo „dvasinės dramos“ sprendimas yra vienas iš pagrindinių Susirinkimų siekių.

Visuotinės Bažnyčios lygiu popiežiui pataria, ekumeninį dialogą koordinuoja, jo gaires apmąsto Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba, kurios įsteigimas taip pat susijęs su Vatikano II Susirinkimu. Jai vadovaujantis kardinolas Kurt Koch Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ puslapiuose pabrėžia, kad dekretas apie ekumenizmą yra integralus dogminės konstitucijos apie Bažnyčią „Lumen gentium“, kurioje katalikų Bažnyčia nurodė, kaip save suvokia, pratęsimas, o ne atsitiktinė detalė.

Ekumenizmo siekis atsispindi ir kituose Susirinkimo dokumentuose. Pavyzdžiui, konstitucijoje apie liturgiją prašoma skleisti tai, kas padėtų krikščionių vienybei, dekrete apie misijinę veiklą konstatuojama, kad krikščionių tarpusavio pasidalijimas yra labai rimta kliūtis daugeliui žmonių priimti krikščionišką tikėjimą.

Dogminėje konstitucijoje yra du svarbūs elementai, primena kardinolas Koch, kurie nurodo, jog ekumenizmas yra pačios Bažnyčios šerdyje esanti misija, o ne pasirinktinis, nebūtinas dalykas. Pirmiausia, visus sieja sakramentinis krikšto ryšys, katalikus ir nekatalikus. Pakrikštytieji yra krikščionys. Krikštas suvienija asmenį su Kristumi, jis tampa Kristaus Kūno dalimi, tad ir Kristaus Bažnyčios dalimi, nors gali neišpažinti pilnos tikėjimo formos, nebūti vienybėje su apaštalo Petro sostu. Krikštas yra durys į Bažnyčią, tad ir į ekumenizmą.

Antra, katalikų Bažnyčia įsitikinusi, kad Kristaus Bažnyčia yra pilniausiu būdu realizuota joje, tačiau iš to neišplaukia, kad bažnytinė tikrovė neegzistuoja „aplink ją“. Tad ekumenizmas tampa klausimu: kaip tarpusavyje sąveikauja ši „Bažnyčia“ ir „Bažnyčios“. Šis klausiamas nėra išspręstas, nėra pasiektas bendras supratimas.

Gal net priešingai, šis klausimas pagilėjo, pasunkėjo, nes dažnai pati „ekumenizmo“ samprata yra suvokiama skirtingai, tad nebežinoma ko siekti ir kuria linkme eiti. Todėl šiandien neatidėliotinai reikia mąstyti koks yra ekumenizmo tikslas. Ką reiškia „vienybė“? Tai nėra lengva, nes šiandien įsivyravo postmodernistinė idėja, kad realybė ir tiesa egzistuoja „daugiskaitoje“, o kalbėjimas apie vienybę kvepia totalitarizmu. Todėl dažnai manoma, kad vienybė reiškia paprasčiausiai Bažnyčių abipusį pripažinimą ir pagarbą, o bažnytinės vienybės siekimas yra tarsi vienos kurios nors pusės noras valdyti, kontroliuoti kitas.

Katalikų Bažnyčia vis tik įsitikinusi, kad vienybė neapsiriboja draugyste ar pagarba. Kita vertus, vienybė taip pat nėra stipriausiojo valdymas. Vienybė ateina iš Šventosios Dvasios, o skilimai iš nuodėmės. Todėl, pabrėžia kardinolas Koch, turime be paliovos melstis, pasiduodant Šventosios Dvasios veikimui, kad ji atvestų iki vienybės – nežinome kokia forma ir kada, bet tikime ir pasitikime, kad Dvasia gali tai padaryti. Ši malda susilieja su Viešpaties malda. (Vatikano radijas)