Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia / Bažnyčia pasaulyje

Minint „Atminties dieną“: Viešpatie, kodėl miegi?!


2005 metais Jungtinių Tautų Organizacijos asamblėja nusprendė į savo kalendorių įrašyti „Atminties dieną“, sukakus 60 metų nuo Aušvico konclagerio kalinių išlaisvinimo Lenkijoje, minint Holokausto pabaigą. Šių metų sausio 27-ąją sukanka 70 metų nuo tos dienos, kai sovietų armijos kariai pasiekė Aušvicą. Beje, jis nebuvo pirmas konclageris, kuris buvo atrastas. Prieš tai buvo atrasti Chelmno ir Belžeco mirties lageriai, bet be išgyvenusių – visi buvo sunaikinti...

Aušvico – Birkenau stovykla yra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Paprastai į šį sąrašą valstybės pasiūlo įtraukti tai, ką turi gražiausio, įspūdingiausio savo gamtoje ar kultūroje, kaip kad Kuršių Nerija, Kernavė ar Vilniaus senamiestis Lietuvoje.

Aušvico-Birkenau koncentracijos ir naikinimo stovykla taip pat yra paminklas žmogui, kuris, priešingai nei daugelis kitų, liudija ne apie grožio, pažangos, gėrio, bet apie pykčio, neapykantos ir blogio kūrybą. Tai monumentas žmogaus nužmogėjimui, žiaurumui, kuris, tapęs sisteminiu ir suplanuotu, baisiausiais būdais suniekino ir sunaikino milijonų žmonių orumą bei gyvybę. Tai vieta, rašo UNESCO, mūsų kolektyvinei atminčiai apie tamsų skyrių žmonijos istorijai, perspėjimo ženklas jaunesnėms kartoms apie ekstremalių ideologijų ir žmogaus orumo neigimo pavojus ir tragiškas pasekmes.

 

Manoma, kad Aušvico - Birkenau stovykloje nužudyta, greitai ar kankinančiai lėtai, apie 1,1 milijono žmonių. Tarp aukų – daugybės tautų ir valstybių piliečiai, bet daugiausia žydai, kuriems nacistinis režimas buvo suplanavęs „galutinį sprendimą“: visišką sunaikinimą. Panašiai, beje, buvo žiūrima ir į romus.

1979 metų birželio 7 dieną Aušvice apsilankė šv. Jonas Paulius II. Ši stovykla jam buvo gerai pažįstama, daug kartų jis buvo čia atvykęs savo gyvenimo Lenkijoje metais ir, anot jo paties, negalėjo neatvykti išrinktas popiežiumi. „Kristus nori, kad aš, tapęs Petro Įpėdiniu, liudyčiau pasauliui, kas sudaro mūsų laikų žmogaus didybę ir jo menkybę; kas yra jo laimėjimas ir jo pralaimėjimas“, sakė tuosyk popiežius. „Tad atvykau ir klaupiuosi šioje šiuolaikinio pasaulio Golgotoje, ant šių kapų, kuriuose daugiausia bevardžiai“, pridūrė jis.

Atminimo lentoje užrašai daugybe kalbų, bet žvilgsnis sustoja ypač prie užrašo hebrajų kalba, primenančiu, kad šios tautos sūnūs ir dukros buvo skirti visiškam sunaikinimui. Būtent ta tauta, kuri iš Dievo gavo įsaką „nežudyk“, pati patyrė nepaprastu mastu tai, ką reiškia žudyti. Niekas negali abejingai praeiti pro šį užrašą, pasak Jono Pauliaus II, kalbėjusio ir apie kitų tautų kančias, tarp jų ir savosios – lenkų. II Pasaulinio karo metais Lenkija neteko apie 6 milijonų gyventojų, penktadalio tautos. Apie tris milijonai iš jų buvo žydai.

2006 gegužės 26 Aušvicą aplankė popiežius Benediktas XVI. Jis, kaip ir jo pirmtakas, taip pat kalbėjo apie jausmą, kuris apima būnant tokioje vietoje, apie tą, apaštalo Pauliaus paminėtą „mysterium inquitatis“, nedorybės slėpinį (2 Tes 2,7), apie vidinį šauksmą Dievui: kodėl, Viešpatie, tylėjai? Kur buvai tomis dienomis? Kaip galėjai pakęsti tokio blogio triumfą? Šie klausimai nėra nauji. „Palikai mus bejėgius šakalų lindynėje ir apgaubei mirtina tamsa. (…) Juk dėl tavęs mes esame nuolat žudomi, su mumis elgiamasi, kaip su pjovimui skirtomis avimis. Atsibusk! Viešpatie, kodėl miegi? Kelkis, neatmesk mūsų amžinai! Kam gi slepi savo veidą? Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą? Juk mes gulime kniūbsti dulkėse ir nebegalime pakilti nuo žemės. Stokis, ateik mums padėti, atpirk mus dėl savo ištikimos meilės!“, priminė 44-ąją psalmę Benediktas.

Šaukiamės Dievo ne tam, kad jį nuteistume ir dar labiau prisidėtume prie žmogaus žlugimo, bet kad tas šauksmas mūsų pačių širdyse pažadintų paslėptą Dievo buvimą, kad mūsų širdyse padėta Dievo galia nebūtų apnešta ir uždusinta egoizmo ir žmonių baimės purvo, abejingumo ir oportunizmo, tuosyk kalbėjo Benediktas XVI. Jis priminė veidus tų, kurių šviesos neužgesino net Aušvicas: šv. Maksimilijono Kolbe, kunigo, ir Editos Stein, kuri tapusi vienuole karmelite priėmė Kryžiaus Benediktos vardą.

2005 metais šv. Jonas Paulius II pasiuntė, Aušvico išlaisvinimo 60-iui, dar vieną žinią. Niekam yra leistina, žinant apie Šoa tragediją, eiti toliau, - rašo jis. - Tas bandymas suprogramuotu būdu sunaikinti visą tautą tarsi šešėlis uždengia visą Europą ir pasaulį; tai nusikaltimas, visiems laikams supurvinęs žmonijos istoriją. Tai tinka pasakyti kalbant apie šiandieną ir apie ateitį, kaip perspėjimą: neturi būti pasiduodama ideologijoms, kurios pateisina galimybę paminti žmogaus orumą remiantis rasės, odos spalvos, kalbos ar religijos skirtingumu. Kreipiuosi į visus, ypač į tuos, kurie religijos vardu naudojasi užgniaužimu ir terorizmu. (Vatikano radijas