Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Vatikanas / Įvykiai

T. Cantalamessa Gavėnios pamokslas: Filioque


Penktadienio rytą Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap, Vatikano Apaštališkųjų rūmų Redemptoris Mater koplyčioje Šventajam Tėvui ir Kurijos vadovams sakė trečią Gavėnios pamokslą. Jo tema – Rytų ir Vakarų Bažnyčių mokymas apie Šventąją Dvasią.

Mokymo apie Šventąją Dvasią skirtumai buvo tapę ištisus amžius trukusių Rytų ir Vakarų Bažnyčių nesusipratimų priežastimis, - sakė tėvas Cantalamessa ir, daugiau kaip pusvalandį trukusiame savo pamoksle, priminė tų nesusipratimų istorinį teologinį kontekstą ir jų sprendimą šiandieniniame ekumeniniame dialoge.

Bažnyčios tikėjimas į Šventąją Dvasią, kaip žinoma, buvo suformuluotas visuotiniame Konstantinopolio Susirinkime 381 m. šias žodžiais: „Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.“ Ši formulė atsako į du fundamentalius klausimus apie Šventąją Dvasią. Kas yra Šventoji Dvasia? Atsakymas: Ji yra Viešpats (priklauso Kūrėjo, ne kūrinių sferai). Ką veikia Šventoji Dvasia? Atsakymas: Yra gaivintoja (duoda gyvybę) ir kalba per pranašus (yra charizmų įkvėpėja).

Šie du elementai, nors ir gerai išreiškiantys tikėjimą, dėl tam tikro terminologinio provizoriškumo, vėliau tapo ilgų ginčų objektu, - sakė tėvas Cantalamessa. Pirmiausia buvo pastebėta, jog šioje formulėje aiškiai nepasakyta, kad Šventojo Dvasia yra Dievas. Antras trūkumas tai nepakankamai aiškiai apibrėžtas Šventosios Dvasios ir Sūnaus santykis, o tuo pačiu ir kristologijos santykis su pneumatologija.

Kai kurie graikų tėvai apibrėždami amžiną Sūnaus ir Šventosios Dvasios ryšį, mokė, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo „per Sūnų“, kad Šventąją Dvasią duoda Tėvas, o ją priimame iš Sūnaus; kad ji yra tarsi spindulys, sklindantis iš Tėvo ir atsispindintis Sūnuje; kad ji yra tarsi vanduo tekantis iš šaltinio, kuris yra Tėvas, upe, kuri yra Sūnus.

Kai diskusijos apie Šventąją Dvasią pasiekė lotyniškąjį pasaulį, šiam santykiui nusakyti imta naudoti formulę, kad Šventojo Dvasia „kyla iš Tėvo ir iš Sūnaus“. Terminas „ir iš Sūnaus“, lotyniškai skamba „Filioque“. Ilgainiui šis žodis tapo Rytų ir Vakarų ginčų objektu, neretai jam suteikiant pernelyg didelę reikšmę.

Skirtumas ir toliau išlieka, tačiau šiandien Ortodoksų ir Katalikų Bažnyčių tarpusavio dialogo ir pagarbos atmosferoje jis jau nėra neįveikiama problema, trukdanti vienybei. Katalikų Bažnyčios katekizmas sako, kad „teisėti, vienas kitą papildantieji požiūriai, jei nėra per daug akcentuojami, nepažeidžia tikėjimo minėta paslaptimi tapatumo“. Šiandien yra ortodoksų teologų, kurie, su tam tikromis išlygomis, pripažįsta lotyniškąją formulę. Tėvas Cantalamessa paminėjo ir tai, kad popiežius Jonas Paulius II keletą kartų ekumeninių pamaldų metu kartu su ortodoksais kalbant tikėjimo išpažinimą žodį „filioque“ yra praleidęs.

Kaip visada, taip ir šiuo atveju, jei dialogas tikrai vyksta „Šventojoje Dvasioje“, jis ne tik padeda sušvelninti praeitis skirtumus, bet atveria ir naujas perspektyvas. O pasak tėvo Cantalamessa, didžiausia dabartinė mokymo apie Šventąją Dvasią naujovė yra ne tai, kad pagaliau susitarta dėl „filioque“, bet tai, kad remiantis Šventuoju Raštu pradėta siekti platesnės sintezės, mažiau sąlygojamos praeities nesutarimų.

Ši jau prieš kurį laiką pradėta nauja interpretacija išryškino labai svarbų dalyką: Šventoji Dvasia išganymo istorijoje yra ne tik Sūnaus atsiųsta, bet taip pat atsiųsta Sūnui; Sūnus ne tik duoda Šventąją Dvasią, bet ir priima. Kryžiaus auka yra momentas, žymintis perėjimą iš vienos išganymo istorijos fazės į kitą; perėjimą nuo Jėzaus, priimančio Šventąją Dvasią, prie Jėzaus duodančio Šventąją Dvasią.

Kaip suvokti Sūnaus ir Šventosios Dvasios santykį Trejybėje? Šioje srityje vyksta dabartinė  Šventosios Dvasios teologijos refleksija. Drąsina tai, kad šia kryptimi eina kartu broliškai ir konstruktyviai bendradarbiaudami vis didžiųjų tradicijų teologai: ortodoksai, katalikai ir protestantai. Naujas įsiklausymas į tai ką sako Šventais Raštas padeda konstatuoti, kad Rytų ir Vakarų mokymo apie Šventąją Dvasią tradicijos viena kitą papildo. O šis principas pritaikytas kasdienybei, mūsų Bažnyčios ar bendruomenės, kurioje gyvename viduje, - sakė tėvas Cantalamessa, baigdamas pamokslą, - padeda mums įveikti natūraliai tarp mūsų atsirandančius nusivylimą, norą pirmauti ir pavydą. (Vatikano radijas)