Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Vatikanas / Įvykiai

R. Cantalamessa: Rytų ir Vakarų mokymas apie išganymą


Penktadienio rytą tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap. Vatikano Apaštališkųjų rūmų koplyčioje sakė tradicinį Gavėnios pamokslą. Jau ketvirto ir paskutinio pamokslo tema: kaip ortodoksų ir lotynų tradicijų krikščionys suvokia išganymą. Pamokslą tėvas Cantalamessa pradėjo cituodamas fundamentalaus enciklopedinio leidinio – Dictionnaire de Spiritualité – pateikiamą apibrėžimą: „Krikščionims graikams gyvenimo tikslas – sudievinimas; Vakarų krikščionims – įgyti šventumą [...]. Pasak graikų, Žodis tapo kūnu, kad sugrąžintų žmogui dėl Adomo kaltės prarastą panašumą su Dievu ir kad sudievintų. Pasak lotynų, jis tapo žmogumi, kad išganytų žmoniją [...] ir sugrąžintų skolą Dievo teisingumui“.

Popiežiaus namų pamokslininkas sakė, kad visų pirma reikia atsisakyti tam tikrų neteisingų apibendrinimų, pasak kurių šiuos du išganymo apibrėžimus skiriąs labai didelis atstumas. Iš tiesų juk lotynų tradicijoje dažnai sutinkame graikams brangias „sudievinimo“ ir „Dievo atvaizdo sugrąžinimo“ sampratas. Nors jų nėra Naujajame Testamente, jos naudojamos perteikti biblinei išganymo sampratai. Pasak tėvo Cantalamessa, lotynų tradicijoje sudievinimo („theosis“) termino galbūt vengta dėl reikšmės, kokia jam buvo skiriama pagoniškame pasaulyje ir ypač Romos imperijoje („apotheosis“). Dėl to, krikšto sakramento rezultatui apibrėžti lotynai dažniausiai rinkosi šv. Pauliaus naudotą dieviškosios įvaikystės terminą.

Pasak tėvo Cantalamessa, taip pat nevisai tikslus yra apibrėžimas, kad ortodoksiškasis mokymas apie išganymą sutampa su ontologine sudievinimo vizija, o katalikiškais –juridine atsiteisimo už nuodėmes vizija. Permaldavimo aukos už nuodėmę, skolos sumokėjimo idėją dažnai aptinkame ne tik lotynų, bet ir Rytų Bažnyčios tėvų mokyme.

Mokymo apie išganymą teorijos nėra griežtai pasiskirsčiusios tarp Rytų ir Vakarų, tačiau nuo pat pradžių ir pastoviai skirtingas yra mokymas apie gimtąją nuodėmę ir apie svarbiausią krikšto poveikį. Rytuose gimtoji nuodėmė suvokiama ne kaip paveldima „kaltė“, bet kaip paveldima sužeista ir linkusi nusidėti žmogaus prigimtis, kaip žmoguje įspausto pirmapradžio Dievo paveikslo praradimas, dėl kurio kalta ne tik Adomo nuodėmė, bet ir vėlesnių žmonių kartų nuodėmės. Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažinime graikai ir lotynai sako tikį „vieną krikštą nuodėmėms atleisti“, tačiau pasak rytiečių, krikšto tikslas – ne panaikinti gimtąją nuodėmę, bet išvaduoti žmogų iš nuodėmės galios, grąžinti jam prarastą panašumą į Dievą, įskiepyti kūrinį į naująjį Adomą, kuris yra Kristus. Šitokią perspektyvą gerai paaiškina požiūris į Mergelę Mariją. Vakarams jis yra „Nekaltai pradėtoji“, tai yra gimusi be gimtosios nuodėmės; Rytams jis visų pirma yra „Panhagia“, Visa šventa.

Kitas tėvo Cantalamessa paminėtas skirtumas – tai Rytams labiau būdingas vientisas teologijos, dvasingumo ir mistikos suvokimas, kai tuo tarpu Vakaruose, ypač įsigalėjus scholastikai, dogmatika atskirta nuo dvasingumo ir mistikos. Rytų ir Vakarų konfrontacija būtų žymiai švelnesnė jei būtų skiriama daugiau dėmesio gausiems katalikų dvasiniams judėjimams ir mistiniams autoriams, kuriems išganymas yra ne tik aprašomas reiškinys, bet visų pirma išgyvenama tikrovė. Taip pat ir šiuo atveju Rytų ir Vakarų dialogo aukso taisyklė turėtų būti ne „aut – aut“ (arba – arba), bet „et – et“ (ir – ir).

Šioje srityje, ačiū Dievui, - sakė pamokslininkas, - šiandien regime epochinės svarbos pasikeitimus. Per visas Vakarų Bažnyčias šiandien teka srauni malonės upė – įvairūs charizminiai judėjimai. Tai nėra judėjimai tikrąją šio žodžio prasme. Jie neturi steigėjų, regulų, valdžios struktūrų. Negalima jų laikyti tik marginaliu reiškiniu, kadangi jie pasiekė šimtus milijonų tikinčiųjų į Kristų ir dešimtis milijonų vien Katalikų Bažnyčios narių. Neveltui palaimintasis Paulius VI charizminio atsinaujinimo judėjimą 1975 m. pavadino „šansu Bažnyčiai ir pasauliui“.

Palikime mūsų broliams ortodoksams spręsti ar ši malonės srovė skirta tik Vakarų Bažnyčioms, ar jos reikia taip pat ir krikščioniškiems Rytams, - sakė tėvas Cantalamessa, - tačiau mes turime būti jiems dėkingi už per amžius išsaugotą ir atkakliai gintą nuostabiai grąžų ir visiems tikintiesiems labai svarbų jų krikščioniško gyvenimo idealą, kurį atspindi tyliosios ikonos. (Vatikano radijas)