Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Popiežius / Homilijos

Pranciškus Krizmos Mišiose: geras nuovargis ir blogas nuovargis


Didžiojo Ketvirtadienio ryte popiežius Pranciškus aukojo Krizmos Mišias šv. Petro bazilikoje ir savo homilijos pagrindine tema pasirinko nuovargį: nuovargį, kuris gali būti geras ir nuovargį, kuris gali būti griaunantis. Popiežius savo žodžius ypatingai skyrė kunigams ir vyskupams, mat Krizmos Mišiomis yra minimas kunigystės sakramento įsteigimas, atnaujinami kunigiško gyvenimo pažadai, šventinamas aliejus, kuris bus naudojamas per visus metus sakramentams.

Jei Viešpats galvoja ir rūpinasi, kaip mums padėti, tai todėl, kad žino, jog patepti ištikimą tautą yra sunku: mus nuvargina, mes nusiplūkiame. Tai patiriame visais būdais: nuo įprasto apaštalinio darbo nuovargio iki ligos ir mirties, taip pat ir kankinystės. Kunigų nuovargis! Ar žinote kaip dažnai galvoju apie šį visų jūsų nuovargį? Galvoju dažnai ir meldžiuosi, ypač kai pats esu pavargęs. Meldžiu už jus, dirbančius tarp jums patikėtos ištikimos Dievo tautos, dažnas gana tolimose ir pavojingose vietose, - kalbėjo Pranciškus. – Mūsų nuovargis, brangūs kunigai, yra tarsi smilkalai, tyliai kylantys į Dangų. Mūsų nuovargis eina tiesiai, iki Dievo širdies. Dievo Motina taip pat tuoj pastebi, kai jos vaikai pavargę, juos užtaria, juos kviečia pailsėti.

Atsitinka, kad jaučiant sielovadinio darbo svorį galime pajusti pagundą pasiilsėti bet kaip, tarsi poilsis nebūtų Dievo dalykas. Nepasiduokime, - kvietė Šventasis Tėvas, - šiai pagundai. Mūsų pavargimas yra vertingas Jėzaus akyse, kuris mus priima ir pakelia, teikia atgaivą.

Kai, pasak Pranciškaus, kunigas, mirtinai pavargęs, gali atsipūsti adoracijoje ir pasakyti „šiandienai gana, Viešpatie“, jis žino, kad negriūva, tačiau atsinaujina, nes tas kuris linksmybės aliejumi tepa ištikimą Dievo tautą, tą ir Viešpats patepa. Vienas iš kunigiško vaisingumo raktų yra tame, kaip ilsimasi ir kaip jaučiama kaip Viešpats žvelgia į nuovargį. Sunku išmokti ilsėtis, nes tai reikalauja pasitikėjimo ir atsiminimo, kad ir kunigai yra (Viešpaties kaimenės) avys.

Gerai pailsėti gali padėti tokie kunigo klausimai sau pačiam, pasak popiežiaus: ar moku ilsėtis gaudamas meilę, prisirišimą, meilumą iš Dievo tautos? Ar neieškau tokių poilsių, kuriuos siūlo vartojimo visuomenė? Ar Šventoji Dvasia man iš tiesų yra „poilsis nuovargyje“ ar tik tas, kuris mane verčia dirbti? Ar moku paprašyti išmintingo kunigo pagalbos? Ar moku pailsėti nuo savęs paties, nuo savo poreikių, nuo noro sau įtikti ir savimi remtis? Ar moku kalbėt su Jėzumi, Tėvu, Mergele, šv. Juozapu, mano šventasiais globėjais, ilsėtis jų draugijoje ir jų rūpestyje dėl Dievo šlovės? Ar moku ilsėtis nuo priešų Viešpaties apsaugoje? Ar vis ginčijuos ir save ginu, ar patikiu save Dvasiai, kuri moko to, ką turiu pasakyti kiekviena proga?

Krizmos Mišių liturgija primena daug uždavinių kunigams: nešti vargšams Gerąją Naujieną, skelbti išlaisvinimą kaliniams, išgydymą akliesiems, suteikti laisvę prislėgtiems, skelbti Viešpaties malonės metus. Izaijas priduria: gydyti sužeistas širdis ir guosti prispaustuosius. Tai nėra lengvi, išoriniai uždaviniai, kaip kad parapijos salės įrengimas. Jėzaus išvardinti uždaviniai apima įsitraukimą širdimi.

Džiaugiamės, - sakė Pranciškus, - su sužadėtiniais, kurie tuokiasi; juokiamės su vaiku, atneštu krikštyti; lydime jaunuolius, kurie ruošiasi santuokai ir šeimai; nuliūstame su tais, kurie gauna paskutinį patepimą ligoninės lovoje; verkiame kartu, kai kas nors laidoja brangų žmogų. Tiek daug jausmų paliečia ganytojo širdį. Mums, kunigams, žmonių istorijos nėra žinios, mes pažįstame savo žmones, galime atspėti, kas dedasi jų širdyse. Mūsų pačių širdis, kenčiant su jais, pasidalija į tūkstančius gabalėlių, susigraudina ir tarsi yra valgoma žmonių: imkite, valgykite...Toks yra žodis, kurį nuolatos šnibžda Jėzaus kunigas, rūpindamasis savo ištikima tauta: imkite ir valgykite, imkite ir gerkite...Taip gyvenamas kunigiškas gyvenimas, dovanojamas tarnystėje, arti Dievo ištikimos tautos, visada nuvargstant.

Popiežius Pranciškus paminėjo keletą nuovargio rūšių. Viena, tai nuovargis nuo žmonių ir nuo minių. Šis nuovargis yra geras, pilnas vaisių ir džiaugsmo. Šis nuovargis gerai pažįstamas ir Viešpačiui: žmonės jį sekiojo, šeimos nešė vaikus palaiminimui ir ligonius gydymui, jaunuoliai troško su juo susitikt... trūko laiko net pavalgymui. Bet Viešpats nesuirzdavo, priešingai, rodos net pasipildydavo jėgų su žmonėmis. Nuovargis nuo darbo ir žmonių yra malonė, pasiekiama visiems kunigams. Tai gražus nuovargis, rodantis, jog Dievo tauta myli savo ganytojus, jų ieško. Tai sveikas nuovargis ganytojo, kuris dvelkia savo avimis.

Kito tipo nuovargį būtų galima pavadinti „priešų nuovargiu“. Demonas ir jo sekėjai nesnaudžia ir, nepakęsdami Dievo Žodžio, nenuilsdami jį tildo, užtepa. Susidūrimo su jais nuovargis yra sunkesnis, nes reikia ne vien stengtis daryti gera visomis jėgomis, bet ir apginti kaimenę ir save pačius nuo blogio. Piktasis yra už mus suktesnis ir sugeba per akimirką sugriauti tai, ką kantriai kūrėme per ilgą laiką. Čia reikia prašyti neutralizavimo malonės: neutralizuoti blogį, apkalbas, nepretenduoti ginti, tarsi antžmogiui tai, ką tik Viešpats gali apginti. Tai padeda nenukristi rankoms, susidūrus su neteisybės apimtimi; „būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“, sako Viešpats.

Bet galbūt pats pavojingiausias nuovargis yra nuo savęs pačių. Pirmieji du pavargimai nulemti to, kad esame atviri (kitiems), kad turime išeiti iš savęs ir veikti. O šis yra vidinis, yra nusivylimas savimi, į kurį nežvelgiama su ramiu linksmumu to, kuris save suvokia kaip nusidėjėlį, kuriam reikia atleidimo: toks paprašo pagalbos ir eina pirmyn. Šis nuovargis gali būti blogas, tai iliuzija, kad esame kažkas kito; tai koketavimas su pasaulio dvasingumu, pernelyg didelis savęs gailėjimasis. Tokio nuovargio priežastis, anot Apokalipsės, yra pirminės meilės pamiršimas. Tai kas nemylima, vargina, ilgainiui blogai nuvargina.

Homiliją Pranciškus baigė primindamas sceną kai Jėzus plauna mokiniams kojas. Taip Viešpats elgiasi su nuovargiu savo kunigų. Jis nuplauna dėmes ir purvą, kurie prilipo jo mokiniams juo sekant, nuplauna ilgo kelio nuospaudas. „Mokėkime pavargti, tačiau pavargti gerai!“, pakartojo Pranciškus. (Vatikano radijas)