Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Popiežius / Dokumentai

Bulė „Misericordiae Vultus“ - gailestingumo dvasingumas kiekvienam


Šeštadienio vakare paskelbtoje bulėje „Misericordiae Vultus – Gailestingumo Veidas“ popiežius Pranciškus išdėsto plačią gailestingumo teologiją ir gailestingumo dvasingumą, su dideliu troškimu, kad tai nebūtų vien žodžiai, abstrakčios sąvokos, tačiau širdį ir protą paliečiantis suvokimas apie Dievą, gairės kasdieniam gyvenimui ir santykiams su tais konkrečiais žmonėmis, kuriuos sutinkame aplink save.

„Jėzus Kristus yra Dievo gailestingumo veidas“ (1), skelbia pirmasis sakinys, kurio žodžiai tapo ir visos bulės antrašte. Žodyje „gailestingumas“ yra krikščioniško tikėjimo slėpinio sintezė. Dievo gailestingumas tapo gyvu, pasiekiamu ir paliečiamu per Jėzų iš Nazareto. Jėzus savo žodžiais, gestais ir visu savimi apreiškia Dievo gailestingumą.

Gailestingumas yra Dievo prigimtis, Jo savybė. Šventasis Tėvas cituoja nemažai Biblijos eilučių, kurios aprašo Dievą kaip „gailestingą“, „amžinai gailestingą“, Bažnyčios liturgiją, kurioje gyvas supratimas, kad Dievo visagalybė pasireiškia ypač per gailestingumą ir atleidimą. Dievo gailestingumas yra didesnis už bet kokią nuodėmę.

Dievo gailestingumas nėra abstrakti idėja, tačiau konkreti tikrovė, kuria jis apreiškia savo meilę, panašią į tėvo ir motinos, kurių rūpestis savo vaiku kyla iš pačios jų gelmės (žr. 6), paaiškina Pranciškus.

Gailestingumas yra visos Dievo išgelbėjimo istorijos priežastis. Per gailestingumą Dievo veikimas tampa gelbstinčiu. Jėzus savo kančią ir mirtį išgyvena gailestingumo horizonte. „Jėzaus misija, kurią Jis gavo iš Tėvo, buvo apreikšti dieviškos meilės slėpinį jos pilnatvėje“ (nr. 8), rašo Pranciškus. Jėzaus asmuo yra meilė, kuri save atiduoda veltui. Viskas jame kalba apie gailestingumą, nieko jame nėra be atjautos. Daug Evangelijos epizodų liudija, jog Jėzus veikė vedinas gailestingumo ir gailesčio – paklydusiems, pavargusiems, sergantiems, pavergtiems. Parabolėse Jėzus atskleidžia Dievo prigimtį, kuri yra panaši į Tėvo, nepasiduodančio tol, kol neištirpdo nuodėmės, kol neįveikia atmetimo gailestingumu ir užuojauta.

Gailestingumas yra tai, kas apibūdina Dievo prigimtį ir Jo veikimą, Jėzaus asmenį ir misiją. Gailestingumas yra tai, kuo turi pasižymėti krikščioniškas gyvenimo būdas tų, kurie yra Kristaus mokiniai. Gailestingumas nėra vien Tėvo elgesio taisyklė, bet ir kriterijus supratimui, kas yra jo vaikai. Mes patiriame gailestingumą ir patys turime juo gyventi. Atleidimas už įžeidimus yra pati aiškiausia gailestingos meilės išraiška ir mums, krikščionims, tai moralinis imperatyvas, kurio negalime aplenkti. Daugybę kartų yra sunku atleisti, bet atleidimas yra įrankis mūsų trapiose rankose, kad pasiektume širdies ramybę. Nuoskaudos, pykčio, prievartos ir keršto ištirpimas yra būtinos sąlygos laimingam gyvenimui. Meilė nėra ir negali būti abstrakti, ji paliečia kasdienį elgesį.

Gailestingumas turi būti Bažnyčios sielovados atrama. Jos skelbimas ir liudijimas negali būti atsieti nuo gailestingumo. Galbūt ilgam pamiršome nurodyti ir eiti gailestingumo keliu, pasiduodami pagundai siekti vien teisingumo. Atėjo laikas Bažnyčiai iš naujo skelbti džiugią atleidimo žinią, kai gailestingumo ir atleidimo patirtis šiuolaikinėje kultūroje tampa vis blankesne.

Popiežius Pranciškus pasinaudojo proga priminti, kad didį mokymą apie gailestingumą skelbė vienas iš jo pirmtakų, šv. Jonas Paulius II savo antrojoje, daug kam netikėtoje enciklikoje „Dives in misericordia“, kurioje konstatavo, jog šiuolaikinė kultūra tarsi verčia pamiršti gailestingumą, bet būtent todėl jį reikia skelbti, nes tame atsispindi tai, kas labiausiai žmogiška; nes pati gailestinga Dievo meilė, apreikšta Kristaus slėpinyje, įpareigoja skelbti ir melsti gailestingumo. „Bažnyčia iš tiesų gyvena savuoju gyvenimu, kai išpažįsta ir skelbia gailestingumą – pačią nuostabiausią Kūrėjo ir Atpirkėjo savybę – ir kai priartina žmonės prie Išgelbėtojo gailestingumo šaltinių“, kurie jai duoti, kad dalintų, cituoja šventąjį pirmtaką Pranciškus ir priduria: „Bažnyčios misija yra skelbti Dievo gailestingumą, pulsuojančią Evangelijos širdį, kad per ją pasiektų kiekvieno asmens širdį ir protą (...) Pirmoji Bažnyčios tiesa yra Kristaus meilė. Šiai meilei, kuri tampa atleidimu ir savęs dovanojimu, Bažnyčia tarnauja ir tarpininkauja tarp žmonių. Kur Bažnyčia gyvuoja, ten turi būti matomas ir Tėvo gailestingumas“ (12) - parapijose, bendruomenėse, judėjimuose. Kad taptume gailestingi, pirmiausia turime girdėti Jėzaus žodį, Dievo Žodį – trumpai, bet aiškiai pabrėžia Pranciškus.

Šventaisiais metais, Jubiliejaus metais kiekvienas kviečiamas leistis piligriminėn kelionėn – Romon ar kiton vieton. Svarbu suprasti, kad šis žygis simbolizuoja patį žmogaus gyvenimą. Gyvenimas yra piligrimystė, o žmogus yra keleivis. Piligrimystė taip pat rodo, kad gailestingumo pasiekimui reikia pastangų ir pasiaukojimo.

„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikėjate, tokiu jums bus atseikėta“ – štai šios eilutės iš Evangelijos pagal Luką apibūdina piligrimystės etapus. Nepavydėt, neapkalbėt, nepasmerkt, suprasti savo ribotumą, būt gailestingiems, atleisti – kartoja popiežius.

Daug eilučių Šventasis Tėvas skiria paaiškinimui, jog gailestingumas yra aktyvi ir veikli laikysena, o ne apatiškas, anestezuotas žvilgsnis į kitus. Gailestingumas reiškia matyti pasaulio skurdą, brolių ir seserų žaizdas, jų pamintą orumą, būti paliestiems jų pagalbos riksmų. Gailestingumas atsiskleidžia darbuose dėl kūno: alkano pavalgydinime, ištroškusio pasotinime, nuogo aprengime, keliautojo priėmime, kalinio aplankyme. Ir nepamirškime dvasinių gailestingumo darbų: patarimo abejojančiam, pamokymo nežinančiam, perspėjimo nusidedančiam, paguodos kenčiančiam, atleidimo užgavusiam, kantrumo kenkiančiam, maldos už gyvus ir mirusius. Nepamirškime Viešpaties žodžių – pagal tai būsime teisiami.

Atskirai Pranciškus kreipiasi į tuos, kurie yra nutolę nuo Dievo malonės dėl savo gyvenimo būdo, ypač priklausantys vienokiai ar kitokiai kriminalinei grupuotei. „Dėl jūsų gėrio prašau pakeisti gyvenimą. Jus prašau Dievo Sūnaus vardu, kuris, nors kovojo su nuodėme, niekad neatstūmė jokio nusidėjėlio“ (19). Mintis, kad gyvenimas priklauso vien nuo pinigų, kurių gavimui naudojamasi prievarta, o visa kita neturi vertės yra baisūs spąstai ir iliuzija. Tokį pat kreipimąsi popiežius skiria ir korupcijos vykdytojams ir bendradarbiams. Korupcija taip pat sunki nuodėmė, užminuojanti asmeninį ir socialinį gyvenimą, traiškanti silpnus ir neturtingus, tamsos darbas.

Dievo gailestingumą, primena popiežius, ypatingai liudija nuodėmklausiai. O jais negalima apsimesti, jais reikia tapti patiems būnant pirmais atgailautojais, kuriems reikia atleidimo ir gailestingumo, išmokstant kantriai ir su meile laukti kiekvieno pasiklydusio vaiko.

Jei Pranciškus anksčiau kritiškai pastebėjo, kad Bažnyčios sielovadoje per daug buvo akcentuotas, gailestingumo sąskaita, vien teisingumas, jis taip pat pasirūpino pabrėžti, kad gailestingumas nėra teisingumo atsisakymas ar paneigimas, bet greičiau pranokimas. Nusikaltęs turi gauti ir atlikti bausmę. Tačiau tai ne pabaiga, o atsivertimo pradžia, patiriant meilę, gailestingumą ir atleidimą. Pranciškus perspėja apie legalizmo pavojų, formalų reikalavimų išpildymą, tačiau be gilaus tikėjimo, be tikro suvokimo ir pajutimo, kad Dievas yra gailestingas Tėvas.

Bulės pabaigoje Šventasis Tėvas linki Gailestingumo Motinos globos. Juk Marija kaip niekas kitas pažino Dievo tapusio žmogumi, gailestingumo tapusiu kūnu slėpinį. Marija dalyvauja Dievo meilės ir gailestingumo slėpinyje. Ji, kartu su Jonu, paliudijo Sūnaus atleidimą tiems, kurie jį nukryžiavo. Užtarimo prašymo malda skiriama ir daugybei kitų šventųjų, kuriems gailestingumas buvo gyvenimo misija – kaip kad šv. Faustinai Kowalskai. „Per šį jubiliejų leiskimės būti nustebintais Dievo. Jis niekad nepavargsta atverti savo širdies duris, kad pakartotų, jog mus myli ir nori su mumis dalintis savo gyvenimu“, rašo Pranciškus. (Vatikano radijas)