Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Vatikanas / Dokumentai ir potvarkiai

Reikšmingas Šventojo Sosto ir Palestinos valstybės susitarimas: pavyzdys kitiems


Birželio 26 dieną Vatikane pasirašytas Visuotinis (arba globalus) susitarimas tarp Šventojo Sosto ir Palestinos valstybės. Parašus padėjo Palestinos užsienio reikalų ministras Riad Malki ir arkivyskupas Paul Richard Gallagher, Santykių su valstybėmis sekretorius.

Susitarimas susideda iš preambulės ir 32 skyrių, sugrupuotų į 8 paragrafus. Jais pripažintas ir apibrėžtas katalikų Bažnyčios statusas Palestinos valstybėje, religijos laisvė, šventųjų vietų statusas.

Chronologiniu požiūriu šis Susitarimas pakeis ir kokybiškai papildys 2000 metų susitarimą tarp Šventojo Sosto ir Palestinos išlaisvinimo organizacijos. Susitarimas parašytas pagal tarptautinės teisės kriterijus, šiuo požiūriu jis panašus į kitus Šventojo Sosto susitarimus su valstybėmis.

Tačiau, žvelgiant į konkretų kontekstą, galima atkreipti dėmesį į du aspektus. Viena, aiškiai yra kalbama apie Palestinos „valstybę“, nenaudojant „Palestinos teritorijų“, „savivaldos“ ar panašių terminų. Kiek anksčiau pranešus apie ketinimą pasirašyti šį susitarimą, buvo apžvalgininkų ir politikų, kurie kritiškai ar priešiškai pasisakė prieš tokio juridinio statuso pripažinimą Palestinai. Kita vertus, tai nėra išradimas, nes JTO rezoliucijose nuosekliai, nuo pat 1947 metų, išreiškiama pozicija, jog dviejų valstybių įkūrimas, žydų ir palestiniečių, yra būdas šioms dviems tautoms sugyventi taikiai ir teisingai. Šventasis Sostas, taip pat popiežių lūpomis, nuosekliai remia tokį sprendimą. 2012 metais JT priėmė rezoliuciją, kuria Palestinai suteiktas „valstybės stebėtojos“ statusas. Vis dėlto tai kol kas nėra dažnai naudojamas terminas. Šiuo požiūriu Palestinai svarbu, kad sudarytoje sutartyje yra ji traktuojama kaip pilnavertis valstybinis subjektas.

Kitas svarbus akcentas yra iš tiesų labai plataus spektro religijos laisvės pripažinimas Palestinoje, kurioje absoliuti didžioji dauguma gyventojų yra musulmonai. Galima konstatuoti, kad jokioje arabų ar musulmonų valstybėje nėra tokio religijos laisvės pripažinimo – tiek pavienių asmenų gyvenime, tiek viešojoje erdvėje – koks apibrėžtas šį penktadienį pasirašytame susitarime su Palestina.

Artimųjų Rytų kontekste, kur, kai kuriose šalyse, krikščionys patyrė ir persekiojimus, šis susitarimas pasiūlo gerą dialogo ir bendradarbiavimo pavyzdį, kuris gali tapti modeliu kitoms arabų bei musulmonų daugumos šalims. Kalbant apie tai ypač noriu pažymėti religijos ir sąžinės laisvei skirtą paragrafą, - pasakė arkivyskupas Gallagher. Galima pridurti, kad tokiu būdu Palestina žengė žingsnį ir link demokratijos bei žmogaus teisių. Tai irgi buvo pabrėžta Susitarimo pasirašymo metu: nors jis pirmiausia liečia katalikų Bažnyčios statusą ir veiklą Palestinoje, platesnėje perspektyvoje teigiamai įtakos skirtingos kilmės ir įsitikinimų žmonių taikų ir demokratinį sugyvenimą. Sutartyje taip pat pažymima, kad Šventasis Sostas nestos į politinį lauką tarp Izraelio ir Palestinos, bet, paprašius abejoms pusėms, imtųsi tarpininko ir taikintojo misijos. (Vatikano radijas)