Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Popiežius / Kelionės

Pranciškus: Vykdant meilės įsakymą susitapatinti su Jėzumi


Asunsjonas, arba „Marijos paėmimo į Dangų“ miestas prie Paragvajaus upės yra Paragvajaus sostinė ir drauge vienas iš seniausių Pietų Amerikos žemyno miestų. Asunsjonas, arba Maria de la Asunción, iš pradžių vadinosi tęstiniu titulu: „Didžiai Garbingas ir Lojalus mūsų Valdovės Šv. Marijos Paėmimo į Dangų Miestas“. Asunsjonas taip pat žinomas kaip visų žemyno „Miestų motina“. Būtent iš Asunsjono iškeliavo pionieriai į žemyno pietus ir šiaurę, įsteigdami tokius žinomus miestus kaip Buenos Airės (Argentina), Santa Krusas (Bolivija), Santa Fė (Argentina), Korjentesas (Argentina) ir Vilarika (Čilė). Asunsjono meras įteikė popiežiui Pranciškui miesto raktus per susitikimą šeštadienio vakarą prie Asunsjono katedros, beje, dedikuotos „Marijos paėmimui į Dangų“. Viena iš brangiausių katedros relikvijų yra istorinis XV amžiaus kryžius („Kruz de la Parrà“), pasak padavimų vienintelis išlikęs iš 29, kuriuos per keturias keliones į žemyną pastatė Kristupas Kolumbas.

Popiežius katedroje vadovavo XV eilinio sekmadienio pirmiesiems Mišparams, į kuriuos buvo pakviesti Paragvajaus vyskupai, kunigai, diakonai, pašvęstieji, į kunigystės ir vienuolystės pašaukimą atsiliepiantys tikintieji, seminaristai, taip pat bažnytinių judėjimų pasauliečiai. Popiežius Mišparų homilijoje kalbėjo apie pašauktųjų gyvenimą ir maldą.

Malda leidžia paryškinti kaip gyvename arba turėtume gyventi kasdienį gyvenimą, tokia malda, kuri nesiekia atstumti arba būti kaip papuošalas. Malda skatina įgyvendinti arba pasitikrinti kaip vykdome tą, ką skaitome psalmėse: mes esame Dievo rankos, kurios „ištraukia elgetą iš šiukšlyno“ (Ps 113, 7); esame tie, kurie darbuojasi, kad nevaisingumo liūdesys virstų derlingos dirvos džiaugsmu; mes, kurie giedame: „Brangus Viešpaties akyse yra jo ištikimųjų gyvenimas“, esame tie, kurie kovoja, gina kiekvieno žmogaus gyvybę, nuo prasidėjimo iki senatvės. Malda yra atspindys meilės, kurią jaučiam Dievui, kitiems, sukurtam pasauliui; meilės įsakymas yra tinkamiausias mokinio misionieriaus susitapatinimui su Jėzumi. Prisirišimas prie Jėzaus suteikia gilumo krikščioniškajam pašaukimui. Įsitraukimas į Jėzaus „veiklą“ yra daug daugiau už visas kitas veiklas. Tai siekimas viskuo ką darome panešėti į Jį.

Visi esame riboti ir niekas negali atkartoti Jėzaus Kristaus visumos. Nors kiekvienas pašaukimas iš principo tapatinasi tik su kai kuriais Jėzaus gyvenimo ir veiklos spinduliais, keletas jų yra visiems bendri ir būtini. Ką tik šlovinom Viešpatį, kad „godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu“ (Fil 2,6), Jis godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, pakartodamas sakė Pranciškus, o tai yra kiekvieno krikščioniško pašaukimo bruožas: Dievo pašauktieji nesigiria, neieško pripažinimo, nei lėkštų pagyrų, nesijaučia pakopa aukštesni ir su kitais nesielgia tarsi su laipteliu.

Kristaus pirmumas, sakė popiežius kalbėdamas pašauktiesiems Asunsjono katedroje, yra kuo aiškiausiai apibendrintas Mišparuose skaityto Laiško Žydams pabaigoje: Padaryti mus tobulais kaip didysis avių Ganytojas (Žyd 13, 20), o tai skatina suvokti, kad kiekvienas pašvęstasis tapatinasi su Juo, kuris savo žemiškajame gyvenime „prašymais bei maldavimais, balsiu šauksmu bei ašaromis“ (plg. Žyd 5, 7), pasiekė tobulybę kai per kentėjimus išmoko, ką reiškia paklusti. O tai taip pat priklauso pašaukimui. (Vatikano radijas)