Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Vatikanas / Įvykiai

Vyskupų sinodo įsteigimo 50-sios metinės. Popiežiaus kalba


Vatikane šeštadienį paminėtos Vyskupų sinodo įsteigimo 50-sios metinės. Iškilmingame meninių minėjime Didžiojoje audiencijų salėje dalyvavo popiežius Pranciškus, Vyskupų Sinodo vadovai, šiomis dienomis Vatikane posėdžiaujančios Sinodo XIV-sios eilinės generalinės asamblėjos dalyviai, tarp kurių Sinodo tėvai iš viso pasaulio ir tikinčiųjų bendruomenių atstovai iš daugelio kraštų.

Minėjimo dalyvius pasveikino kardinolas Lorenzo Baldisseri, Vyskupų Sinodo Generalinis sekretorius, įžanginę kalbą pasakė Vienos arkivyskupas kardinolas Christoph Schönborn, toliau ėjo penkių vyskupų, atstovaujančių penkiems žemynams, pasisakymai, dalyviams buvo parodytas dokumentinis filmas apie Vyskupų sinodo istoriją. Minėjimą užbaigė popiežiaus Pranciškaus kalba.

Visos Dievo tautos ėjimas kartu, arba sinodiškumas, anot Šventojo Tėvo, yra būdas, kuriuo Bažnyčia turi žengti ateityje. Sinodiškumas yra trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios ateitis, sakė Pranciškus pažymėdamas, kad tai apima visus krikštytuosius, t.y. tikinčiųjų tautą, visus ganytojus, sudarančius „Vyskupų kolegiją“ ir popiežių, kuris nėra „virš“ Bažnyčios, o Bažnyčioje.

Bažnyčia ir Sinodas reiškia tą patį, nes Bažnyčia yra ne kas kita, kaip Dievo tautos ėjimas kartu per istoriją ligi susitikimo su Viešpačiu Kristumi. Jei mes tai suprasime, tada bus aišku, kad Bažnyčios viduje niekas negali būti iškeliamas aukščiau kitų. Bažnyčioje turi būti kaip tik atvirkščiai: reikia, kad Bažnyčioje kas nors nusilenktų ir per šią kelionę tarnautų broliams.

Jėzus sudarė savo Bažnyčią taip, kad jos viršuje būtų „Apaštalų kolegija“, kurioje Petras yra „uola“, t.y. tasai, kuris turi stiprinti brolius tikėjime. Tačiau šioje Bažnyčioje, tarsi apverstoje piramidėje, viršūnė yra apačioje, žemiau bazės. Todėl tie, kurie vykdo valdžią yra vadinami „tarnais“, nes pagal šio žodžio pirminę reikšmę, jie yra „mažiausi iš visų“. Tarnaudami Dievo tautai, kiekvienas vyskupas tampa Kristaus pavaduotoju jam pavestos kaimenės daliai, to paties Kristaus, kuris priklaupė apaštalams numazgoti kojas. Šiąja prasme ir Popiežius, Petro įpėdinis, yra tiktai „Dievo tarnų tarnas“. Prašau, - sakė popiežius, - to niekuomet neužmiršti. Jėzaus mokiniams, vakar, šiandien, visuomet, vienintelė valdžia yra tarnystės valdžia, vienintelė galia yra Kryžiaus galia.

Popiežius, kalboje Vyskupų sinodo įsteigimo penkiasdešimtųjų metinių minėjimo dalyviams taip pat išreiškė viltį, kad Bažnyčios sinodiškumas, ėjimas kartu, padės Bažnyčiai būti ekumeniškesne ir galės apšviesti Petro tarnystę nauja šviesa, nes Popiežius nėra virš Bažnyčios, o Bažnyčioje. Šventasis Tėvas, pakartodamas ką jau yra rašęs Apaštališkajame paraginime, pasisakė už mažiau centralizuotą, t.y. už sveikai decentralizuotą Bažnyčią, nes popiežius neturėtų apeiti vietinius episkopatus sprendžiant klausimus, liečiančius jų teritoriją.

Turime tęsti, anot Šventojo Tėvo, šiuo keliu. Pasaulis, kuriame gyvename ir mylime, kuriam esame pašaukti tarnauti, iš Bažnyčios reikalauja sustiprinti pajėgumą visose misijos srityse. Sinodiškumo kelias yra tas, kurio Dievas laukia iš Bažnyčios trečiajame tūkstantmetyje. Tai, ko Viešpats iš mūsų nori jau yra apibrėžta žodyje „sinodas“ – ėjimas kartu. Lengva pasakyti „eiti visiems kartu“ - pasauliečiams, ganytojams, Romos vyskupui – tačiau ne taip paprasta įgyvendinti.

Popiežius patikino, jog taip pat Dievo tauta turi „uoslę“, gali atpažinti naujus kelius, kuriuos Viešpats rodo savo Bažnyčiai. Dievo tauta yra šventa, nes būdama Dievo patepta, yra neklystanti tikėjime. Popiežius pridūrė, kad vadovaudamasis šiuo įsitikinimu nusprendė pravesti šeimų klausimyną, kad sinodo asamblėjos būtų išklausiusios bent dalį šeimų jas liečiančiais klausimais. Sinodinė Bažnyčia yra įsiklausanti Bažnyčia, suvokianti, jog „klausytis“ tai daugiau, nei „girdėti“. Tai įsiklausymas vienų į kitus, leidžiantis visiems kažko mokytis. Tikinčioji tauta, Vyskupų kolegija, Romos vyskupas: įsiklausantys vieni į kitus, o visi - įsiklausantys į Šventąją Dvasią, „Tiesos Dvasią“ (Jn 14,17), kad suprastume ką Ji „skelbia bažnyčioms“ (Apr 2,7).

Sinodinis kelias prasideda įsiklausant į tautą ir yra tęsiamas įsiklausant į ganytojus. Per Sinodo tėvus, vyskupai veikia kaip tikrieji visos Bažnyčios tikėjimo globėjai, reiškėjai ir liudytojai, galintys atpažinti viešojoje nuomonėje besikeičiančias sroves. Būtent todėl pirmosios asamblėjos apie šeimą išvakarėse prašiau, kad Šventoji Dvasia suteiktų Sinodo tėvams įsiklausymo malonę, kad su ja išgirstų tautos šauksmą, kad galėtų taip įsiklausyti į tautą, kad imtų alsuoti pagal Dievo valią.

Sinodinė Bažnyčia, - pažymėjo popiežius, - gali būti tarnystės ir orumo pavyzdžiu tautoms, pašauktoms sukurti gražesnį ir žmogaus vertą pasaulį. (Vatikano radijas)