Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Popiežius / Kelionės

Pranciškus: kovokime prieš išnaudojimo vėžį


Pirmajame dideliame antradienio susitikime popiežius Pranciškus, Prato mieste, turėjo galimybę kreiptis į darbo pasaulį. Prato miestas yra visai šalia Florencijos. Nors pasaulyje labiau žinomas antrasis vardas, abu šie miestai turi didžiulį istorinį paveldą. Be to aplink Prato daug pramonės įmonių.

Prieš šį susitikimą popiežius Pranciškus apsilankė gražioje Prato katedroje ir koplyčią joje, kur jau daug amžių saugoma garsi relikvija, „Dievo Motinos raištis“, ožkos vilnos juosta, pasak tradicijos, priklausiusi Mergelei Marijai. Dėlto, beje, Prato žinomas ir kaip „Marijos miestas“. Katedroje popiežius pasveikino senus kunigus, klauzūrines vienuoles ir per dvidešimt ligonių.

Remdamasis Išėjimo knygos eilute apie tai, kaip Viešpats, prieš išlaisvindamas Izraelio tautą iš Egipto vergovės, nurodė jiems paruošti velykinį avinėlį ir jį valgyti tam tikru būdu, „susijuosus juosmenį“, popiežius Pranciškus sakė, kad tai reiškia „būti pasiruošusiems išeiti, leistis į kelią“.

Tokią pat žinią Viešpats mums siunčia ir šiandien: „būti pasiruošusiems išeiti“, nelikti uždariems abejingume, dalintis Viešpaties sutikimo džiaugsmu ir taipogi ėjimo kartu nuovargiu.

Toks ėjimas, pabrėžia Pranciškus, apima riziką. Tačiau nėra gilaus ir stipraus tikėjimo be rizikavimo. Uždaras tikėjimas nėra ištikimas Viešpačiui, kuris, priešingai, kviečia imtis iniciatyvos, įsitraukti, nebijoti. Tuo tarpu ne vienas patiria pagundą ieškoti saugumo atsitolinant nuo Jėzaus žodžių, nuo jo raginimo būti misionieriais, imtis atsakomybės, leistis akmenuotais takais, lydėti paklydusius, sėti viltį, priimti sužeistuosius ir nieko iš šio gyvenimo nebelaukiančius.

Pats Jėzus mums teikia tokį pavyzdį, kai, kaip vergas, kai persijuosia rankšluosčiu ir plauna savo mokiniams kojas, velykinės vakarienės metu. Kaip darė Jis, taip ir mes turime daryti. Jėzaus mokiniui joks artimas neturi tapti tolimu. Neegzistuoja per daug tolimi, bet tik pasiekiami.

Jums dėkoju už visas nuolatines pastangas, kurias jūsų bendruomenė deda kiekvieno asmens integravimui, priešindamasi abejingumo ir nurašymo kultūrai, - sakė Šventasis Tėvas savo klausytojams.

Tęsdamas savo apmąstymą, popiežius Pranciškus priminė apaštalo Pauliaus žodžius, kad krikščionio gyvenimas yra kova, kurioje jis apsiginkluoja ir apsišarvoja Dievo ginklais. Tai nėra fiziniai ginklai, nukreipti prieš asmenis, bet dvasiniai, nukreipti prieš „blogio dvasias“. Pirmiausia tai tiesa, turime „apsijuosti“ tiesa (žr. Ef, 6).

Melu ar skaidrumo trūkumu mes negalime pagristi gero. Ieškoti ir pasirinkti tiesą nėra lengva, bet gyvybiška kiekvienam žmogui ir visai visuomenei, norint būti teisingais, sąžiningais.

Žmogaus orumą atitinka „orus darbas“, pridūrė popiežius, su liūdesiu prisiminęs tragediją prieš dvejus metus, gaisro metu Prato industrinėje zonoje žuvus penkiems vyrams ir dviem moterims, kinams, dirbusiems ir miegojusiems tame pat angare, kuriame dirbo, iš kartono padarytame „miegamajame“ kampe. Tas įvykis, anot popiežiaus, liudija apie „išnaudojimo tragediją ir nežmogiškas gyvenimo sąlygas“. Bendruomenė turi kautis prieš tokį išnaudojimo ir korupcijos vėžį, prieš nelygybės nuodą: savyje ir su kitais kovoti už tiesą ir teisingumą.

Po šios kalbos Šventasis Tėvas pasveikino apie penkiasdešimt žmonių, atstovaujančių įvairias profesijas ir socialinius sluoksnius. Po to nuvyko į tą patį oro uostą į kurį ryte atskrido malūnsparniu iš Romos ir išvyko į Florenciją. (Vatikano radijas)