Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Popiežius / Susitikimai

Pranciškus diplomatams: migracija bus ateities pasaulio dalis


Pirmadienio ryte popiežius audiencijoje priėmė visus diplomatus, kurie atstovauja savo valstybes prie Šventojo Sosto, perduodamas jiems sveikinimus naujiems metams. Tradiciškai popiežiaus susitikimai su diplomatais metų pradžioje taip pat yra proga apžvelgti svarbiausius praėjusių ir ateinančių metų klausimus Bažnyčioje ir pasaulyje.

Šiuo metu 180 valstybių palaiko diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu, neskaičiuojant Europos Sąjungos, Maltos Ordino, Palestinos Misijos, tarptautinių organizacijų. Romoje reziduoja 86 ambasadoriai ar diplomatiniai atstovai, jų padaugėjo praėjusiais metais ir tai, anot Pranciškaus, yra „tarptautinės bendruomenės dėmesio ženklas“ Šventojo Sosto diplomatijai. Jis išvardijo eilę tarptautinių susitarimų, kurie tai dar kartą patvirtina: su Italija ir JAV, su Rytų Timoro respublika, susitarimus su Čadu, Palestina ir Kataru. Jie įvairios prigimties – fiskaliniai, juridiniai, politiniai, įtvirtinantys laisvę, religijų ir kultūrų dialogą.

„Iš kitos pusės, kiekviena autentiškai išgyvenama religinė patirtis negali neskleisti taikos“, - sakė popiežius, pridurdamas, kad Kalėdos, Įsikūnijimo slėpinys mums parodo tikrąjį Dievo veidą, „kuriam galybė nereiškia jėgos ir griovimo, bet meilę; teisingumas nereiškia keršto, bet gailestingumą“. Šioje perspektyvoje jis ir paskelbė Gailestingumo Jubiliejų, pradėdamas jį karo ir brolžudikiškos prievartos nusiaubtoje Centrinės Afrikos Respublikoje. Atidarydamas šios šalies sostinės Bangui katedros Gailestingumo duris, jis norėjo padrąsinti ten, kur buvo piktnaudžiaujama Dievo vardu „pakelti žvilgsnį, stoti į kelią ir atrasti dialogą“.

„Tik ideologinė ir nukrypusi religijos forma gali manyti Visagalio vardu išpildanti teisingumą, kai beatodairiškai žudo bejėgius asmenis, kaip tai atsitiko kruvinuose teroristiniuose išpuoliuose praėjusiais mėnesiais Afrikoje, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose“, - pabrėžė popiežius, apžvelgdamas ir kitas savo keliones – Sarajeve, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Bolivijoje, Ekvadore ir Paragvajuje, Kuboje ir JAV, Šri Lankoje ir Filipinuose. Prisimindamas šeimų susitikimą Filadelfijoje ir Vyskupų Sinodą šeimai, Šventasis Tėvas pabrėžė šeimos svarbą, žmogiškumo aplinką, Dievo veido atradimo vietą ir gailestingumo mokyklą. Žinome daug grėsmių šeimai, tarp kurių bandymas pakeisti pačią šeimos instituciją.

Tačiau didžiausią dėmesį popiežius Pranciškus skyrė plačiai migracijos temai, valstybėms ir žmonėms, kurie migruoja iš savo gimtinės, valstybėms ir žmonėms, kurie juos priima.

Taip plačiai mūsų laiku paplitęs individualizmas yra derlinga žemė abejingumo jausmui savo artimo atžvilgiu, kuris leidžia su juo elgtis kaip su perkamu ir parduodamu objektu, nesidomėti jo žmogiškumu, paverčia žmones bailiais ir ciniškais.  Ar ne tokius jausmus dažnai jaučiame vargšams ir kitiems visuomenės paskutiniesiems, tarp kurių ir migrantams?

Kokios yra migracijos priežastys, sprendimai, kaip įveikti ją lydinčią baimę, neišvengiamą, atsižvelgiant į reiškinio dydį ir mąstą Europoje, Azijoje, Amerikoje. Iliustruodamas Šventojo Rašto citatomis Pranciškus parodė, kiek daug bendrumo tarp Biblijoje aprašytų žmonių ir situacijų, ir šiandieninių žmonių bei situacijų. Rachelė verkia savo vaikų, Jokūbas siunčia savo sūnus ieškot grūdų, kad nemirtų badu, o Judas pasiūlo parduoti brolį. Kaip tada, taip ir šiandien tai išreiškia neviltį, badą, ateities paieškas, galingųjų aroganciją.

Didelė dalis migracijos priežasčių galėjo būti sprendžiamos jau ilgą laiką, - tarsi savikritikai pakvietė popiežius Pranciškus. – Galėjo būti užkirstas kelias daugybei nelaimių ar bent jau sunkiausioms pasekmėms. Taip pat ir šiandien, kol dar nevėlu, būtų galima padaryti daug stabdant tragedijas, kuriant taiką. Tačiau tai reikštų atsisakyti kai kurių įpročių ir įsitvirtinusių praktikų, pirmiausia susijusių su prekyba ginklais, gamtiniais ir energetiniais ištekliais, investicijomis ir finansinėmis politiškomis, parama vystymuisi ir kova su korupcija. Suprantame, kad kalbant apie migraciją, reikia sukurti vidutinio ir ilgo laiko projektus, kurie siekia toliau už reagavimą į krizę.

Tęsdamas Pranciškus kalbėjo, kad į Europą migrantai plūsta ne vien todėl, kad čia tikisi pragyventi, bet ir dėlto, kad mato joje praktikuojamą lygybę prieš įstatymą, žmogaus prigimtyje įrašytas vertybes – orumą, visų asmenų lygybę, meilę artimui nepriklausomai nuo kilmės, sąžinės laisvę, solidarumą.

Tačiau daugybė išsilaipinimų Europos kontinento pakrantėse, rodos, privertė susvyruoti prieglobsčio sistemą, sunkiai pastatytą ant II pasaulinio karo pelenų, iki pat šios dienos šviečiančios žmonijai. Kyla daug klausimų dėl realios galimybės priimti tiek daug žmonių, dėl jų prisitaikymo, poveikio šalies kultūriniam ir socialiniam audiniui, baimė dėl saugumo, padidintos ir terorizmo. Dabartinė migracijos banga tarsi užminuoja „humanistinę dvasią“, kurią Europa visada mylėjo ir gynė.  

Tad noriu pakartoti, - sakė popiežius, - įsitikinimą, kad Europa, padedant savojo didelio kultūrinio ir religinio paveldo, turi instrumentus žmogaus asmens centriškumo apgynimui, teisingos pusiausvyros tarp dviejų moralinių pareigų, savo piliečių teisių apgynimo ir pagalbos migrantams garantavimo, atradimui.

Šventasis Tėvas padėkojo tarptautinėms organizacijoms ir toms valstybėms, kurios daug daro dėl migrantų, tuo pat metu pabrėždamas, kad migracijos problemos jokia valstybė negali išspręsti „individualiai“, nes pasekmės liečia visą tarptautinę bendruomenę.

Migracijos bus ateities pasaulio pamatinis elementas labiau, nei šiandien, ir atsakas gali būti tik bendro darbo vaisius, gerbiant žmogaus orumą ir asmenų teises. Sprendžiant migracijos problemą negalima apeiti kultūrinių iššūkių, tarp kurių ir susijusių su religine tapatybe. Ekstremizmas ir fundamentalizmas purenamas ne vien naudojant religiją galios siekimui, bet ir idealų vakume bei tapatybės praradime, kurie dramatiškai būdingi Vakarams. Šiuo požiūriu prieglobsčio prašytojas iškelia rimtą klausimą jį priimančiam apie jį patį.

Savo kalbos pabaigoje popiežius Pranciškus dar kartą grįžo prie taikos, dialogo, susitaikymo klausimų, paminėdamas Artimųjų Rytų ir Persų įlankos regiono šalis, Kiprą, Centrinę Afrikos Respubliką, Siriją, Libiją, Burundi, Kongo Demokratinę Respubliką ir rytų Ukrainą, iš kurių ateina tiek vilties, tiek nerimo signalų. 

Kviečiame pasiklausyti popiežiaus audiencijos dalyvės dr. Irenos Vaišvilaitės, Lietuvos ambasadorės prie Šventojo Sosto ir Maltos Ordino, pastabų apie popiežiaus kalbą ir mūsų rytinę kaimynę Ukrainą. Didesnę pokalbio su ambasadore dalį išgirsite būsimose laidose:

(Vatikano radijas)