Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia / Bažnyčia Lietuvoje

Vasario 16. Be atminties mūsų tapatybė išblunka


Kun. Mozės Mitkevičiaus pamokslas sakytas minint Vasario 16-ąją  Romoje (2016 02 13)

Minėdami 1918 m. Vasario 16 d. signatarų pasirašytą Nepriklausomybės aktą, nuolat gręžiamės į savo tautos istorijai esminį įvykį, sužadindami savo pačių istorinę atmintį, kuri palaiko mūsų tapatybę, kuri yra ir mūsų tautos ateities garantas. Man atrodo, kad šiai progai ypač tinkanti yra 137-oji psalmė, kurios raktinis žodis – ATMINTIS. Biblijoje prisiminimas ko nors visuomet iškyla kaip grįžimas prie esminio žmogaus ir Dievo santykio. Prisiminimas čia reiškia ne istorinių įvykių grandinės peržvelgimą, kažkada išgyventą akimirką, kurios dabar nebėra. Semitų kultūros žmogui prisiminimas susijęs su ryšio palaikymu, prisiminti – reiškia tuo gyventi. Tai, kas pamirštama, tas nebesvarbu. O tai, kas prisimenama  tas nuolat prieš akis. Tad prisiminti Vasario 16-ąją tai ne tik prisiminti dokumento pasirašymą, bet prisiminti savo tapatybę, taip pat prisiminti ir tai, jog Laisvė yra Dievo dovana, skirta vieni kitų pagarbai, meilei ir Dievo atradimui.

Simboliška, kad neturime Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalo, kad kol Jonas Basanavičius jį saugojo, niekam nekilo minčių pasidomėti, kur jis, o šiam mirus, atrodo, kad svarbiausias mūsų valstybingumo dokumentas taip ir liko saugiai paslėptas. Bet tai gali reikšti ir tai, kad šis dokumentas dar tebepasirašinėjamas. Pasirašę signatarai tik pradėjo kurti Nepriklausomybę, bet tą darbą tęsė kiti, krauju pasirašė partizanai miškuose, tremtiniai savo kančia ir badu lageriuose, sausio 13-osios naktį savo vienybe uždėjo parašą visa Lietuva. Ir toliau šis dokumentas pasirašinėjamas nebūtinai esant drastiškoms aplinkybėms. Šiandien ne ką sunkiau pasirašyti ant šio akto, nes atrodo, kad reikia pastangų prisiminti, kas esame ir už ką esame. Šiandien turime daugybę galimybių užsimiršti, ir net išnykti, pasiliekant tik žmogumi, nesvarbu, ar krikščioniu, juolab ar lietuviu. Tad tenka nuolat jausti atsakomybę už atmintį, ne tik sau vis primenant, kas esame, bet ir perduodant tai ateities kartoms. Apie tai kalba psalmininkas - apie tapatybės išsaugojimą. Psalmininko liūdesys kyla ne iš bado, skurdo ar nepritekliaus tremtyje, ne iš fizinio skausmo, bet iš kažko dvasiniai esminio. Tai – Šventyklos neregėjimas, nebuvimas Jahvės akivaizdoje. Santykio su Dievu neturėjimas. Ši dvasinė kančia ir yra jam skurdas, badas, nepriteklius. Babilonija derlingas ir turtingas kraštas, jame nieko netrūko. Sekuliariame pasaulyje, mūsų pačių santykiuose irgi daugybė erdvės viskam, bet dažnai ne esminiams dalykams.

Sėdėjome verkdami Siono kalną prisiminę... Šis „sėdėjome“ reiškia priešingybę žodžiui „kopti“, kuris yra susijęs su Siono kalnu, taigi – su Jeruzale ir Šventykla. Šiuo raginimu kopti baigiasi hebrajų Biblija. Nors fiziškas kopimas reiškia nuovargį ir sunkumą, o sėdėjimas – poilsį ir ramybę, dvasinė šių žodžių reikšmė yra atvirkščiai: kopti – būti kelyje, būti su Dievu, kurio esminė apibrėžtis yra keliaujantysis, esantis kartu. Jahvė – nesėslus Dievas, kelionės Dievas. Sėdėjimas yra Jo priešingybė, todėl sėdėti gali reikšti tingėjimą, kai nededamos jokios pastangos tautiškumo puoselėjimui, kai nesidomima valstybingumu ir nejaučiama atsakomybė už lietuvybę. Sėdėti tolygu dvasiškai apkerpėti, nebestokoti nieko, būti sau pačiam pakankamu, tokiam žmogui netrūksta ir Dievo, tokiam žmogui nerūpi valstybė, jam nebeįdomus ir kitas.

Ant to krašto tuopų pakabinome savo arfas... Svetimi medžiai išreiškia svetimą kultūrą. Dvasine prasme tai reiškia supasaulėjimą, kai nebelieka šventų vietų, vietų, kur galima susitikti su Dievu. Mums, ypač esantiems užsienyje, tai labai aktualu, tas pavojus prarasti vietas, kur ugdomas ir palaikomas tautiškumas, tai ne pastatų klausimas, bet tradicijų ir istorijos. Gyvename pasaulinių bėdų apsuptyje, mėgindami jas spręsti, galime nesunkiai pamiršti apie mažą savo lopinėlį. Arfų kabinimo ant medžių įvaizdis – metafora, išreiškianti „streiką“. Jis įgauna svorio, kai suvokiame, kad groti neketina giesmininkai – asmenys, kurių profesija yra grojimas. Ne dėl savo teisių, bet dėl savo pašaukimo jie streikuoja. Jų pašaukimas ne babiloniečių šlovinimas, o Dievo garbinimas. Mes turėtume lygiai taip pat streikuoti, kai esame verčiami gyventi be tikėjimo, be Dievo, be savo tautiškumo. Deja, bet tenka pripažinti, jog lietuvaičiai dažniau pritaria nei priešinasi savo užgaidoms, pasaulio diktuojamoms madoms. Kiek Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje ar kituose kraštuose jaunų lietuvaičių leidžiasi išnaudojami, net didžiuodamiesi pigiai griežia svetimas melodijas. Psalmininkas aiškiai suvokia, kad jo pašaukimas netenka prasmės, jei jis negali šlovinti Dievo, taigi arfos lieka nebereikalingos. Atimk iš žmogaus Dievą ir jo gyvenimas nebetenka prasmės. Šis „streikas“ yra atsakas į esamą padėtį, arfų iškabinimo deklaracija siekiama ir kitus pažadinti susivokti. Galbūt mes esame tie, kurie turėtume kelti arfas, padėdami susivokti lietuvaičiams atpažinti, kas iš tiesų yra svarbu ir vertinga.

Į nelaisvę išvariusieji liepė mums giedoti, mūsų engėjai vertė mus džiūgauti. Kaip artima ši patirtis mūsų tautai, Sovietų Sąjungoje neva turėjome būti laimingi, giedodami liaudies dainas Leninui ir Stalinui. Šiandien kiti dalykai mus pavergia ir verčia jaustis laimingais. Gal kita forma, bet tas pats pavergimas. Psalmės autoriui tai pagrindinės vietos užėmimas, vietos, kuri priklauso vienam Jahvei. Taigi babiloniečiai čia suvokiami kaip stabai, kurie reikalauja būti šlovinami. Mūsų dienomis Dievui esama daugybė pakaitalų. Ir tautiškumo vietą nesunkiai užima ekonominiai aspektai. Tačiau žmogus gali džiūgauti tik Dievo akivaizdoje, ir tik būdamas tuo, kas yra. Liepimas džiūgaut pavergėjo akivaizdoje suprantamas ne tik kaip reikalavimas linksminti savo engėjus, bet taip pat reiškia pripažinimą, kad džiūgaujančiam nieko netrūksta, kad jis laimingas savo stabų akivaizdoje – giedodamas svetimą giesmę. „Kaipgi galime mes giedoti Viešpaties giesmę svetimoje žemėje?“ – klausia psalmininkas. Tai iškreiptų dvi esmines žydų tautos tapatybės tiesas. Pirma, giedojimas reikštų babiloniečių pripažinimą dievais, Jahve, nes giedojimas skirtas tik Jam. Antra, giedojimas reikštų Babilonijos kraštą esant savu, t.y. Babilonija įgytų Pažadėtosios žemės statusą. Savaime suprantama, kad hebrajai negalėjo sutikti nei su vienu iš šių teiginių, negiedojimas esminiai atskleidžia jų pačių tapatybę, ištikimybę savo Dievui ir Jo pažadams. Ši tapatybė tokia svarbi, jog psalmininkas verčiau save prakeikia nei leidžiasi jos netekti. Jis save aptaria kaip instrumentą, kuris sugadintas yra niekam nereikalingas.

Ši psalmė krikščioniui visada bus iškalbinga ir skatins iššūkiui. Izraelitai savo tapatybės reabilitavimui raginami prisiminti Siono kalną, po to – Jeruzalės žlugimą bei kraupią tremtį. Krikščionims prisiminti – tai nuoroda į Jėzų, Jo veiklą žemėje, Jo žiaurią mirtį. Visa tai krikščionys prisimena Eucharistijoje – šv. Mišių metu. Lietuviai ar kitos tautos kviečiamos gręžtis į savo istoriją. Be atminties mūsų tapatybė išblunka, be Kristaus ir kryžiaus atminties krikščionis lieka bešaknis, be savo tautos istorijos kiekvienas pasmerktas paviršutiniškumui ir išnykimui.

Žvelgdami į savo tautos istoriją irgi galime pastebėti tam tikras paraleles. Negiedojo svetimai valdžiai džiaugsmo giesmių tremiami į Sibirą ar žūdami miškuose ar kalėjimuose, sutraiškyti tankų ar sušaudyti, įvairiais būdais persekiojami ir slopinami, nepasidavė melagingam laimės jausmui ir savo gyvenimu paliudijo ištikimybę Lietuvai. Šiandien ypač nesunku išblukti, niekas nekankina, niekas nespaudžia, nėra nuo ko gintis. Jei nežadinsim atminties, jei nekelsim esminių savo tapatybės klausimų, greit neliks ir ką saugot. Laisvė, kitados iškovota ir Dievo padovanota, gali būti ir prarasta, tų pagundų yra, labai subtiliai pateikiamų, įvairiomis formomis. Tikėjimo kelionė ir tautos laisvė niekuomet nebus patogus sėdėjimas, bet kasdienis kopimas. Laisvė yra nešama ant kupros, kaip kryžius, sekant Jėzumi. Būtent dėl to ji tokia brangi. Dėkui Dievui, jog nepaisant visų tų iš pažiūros niūrių spalvų vis tik Lietuvos vardas suvirpina mūsų širdis, o tai reiškia, jog dar žinome, kas esame, o tai reiškia, kad dar ir būsime. Ir lietuviai, ir krikščionys. „Jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau“... Žodžiai, kurie tinka ir Dievui, ir Lietuvai. Amen.