Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia / Bažnyčia pasaulyje

Kard. D. Wuerl. Žodis „diskriminacija“ tapo nauju ginklu


„Kodėl katalikų Bažnyčia taip neįtaiko į modernios visuomenės žingsnį?“ Tai gan dažnai JAV šiandien keliamas klausimas. Iš kitos pusės, daug katalikų taip pat klausia „kodėl tiek daug priešiškumo Bažnyčiai žiniasklaidoje? Kodėl Bažnyčia savo religijos laisvę turi ginti teisme?“, žurnalo „America“ puslapiuose rašo Vašingtono arkivyskupas kardinolas Donald Wuerl, straipsnyje „Skirtingi pasauliui. Katalikų vertybių vieta besikeičiančioje visuomenėje“.

Pasak jo, pirmiausia turime pripažinti, kad gyvename kultūroje, kurioje gyvuoja dvi skirtingos ir pamatiniais dalykais nesutariančios pasaulėžiūros. Krikščionims atspirties taškas yra Evangelija. Norintys būti Jėzaus sekėjais ir jo karalystės piliečiais matys dalykus skirtingai, nei daugelis tų, kurių požiūris į gyvenimą yra apspręstas vien sekuliarios patirties ir nuostatų.

Tikėjimas Dievo žodžiu ir tame žodyje įsišaknijusi savastis kreipia katalikus į tam tikrą gyvenimo prasmės, vertės ir orientacijos vertinimą, į tam tikrą gyvenimo būdą. Ir jie neišvengiamai žvelgs į žmogaus lytiškumą, orumą ir santuoką skirtingai, nei tie žmonės, kurie nesidalija tuo pačiu tikėjimu, tuo pačiu kūrinijos ir žmogaus prigimties supratimu. Iš kitos pusės, šiandien JAV gyvuoja samprata, kuri pasižymi radikaliu individualizmu ir autonomija, pasaulėžiūra, kuri patvirtinimą sau gauna iš populiaraus pritarimo.

Dėl šio didžiojo skirtumo būde matyti tikrovę neturėtume būti nustebinti, jei katalikų mokymas nepritaria nekalto žmogiško gyvenimo nutraukimui, kai kitas požiūris sako, kad tam tikromis sąlygomis tai visiškai priimtina. Katalikai pabrėžia, kad žmogiškas gyvenimas yra Dievo dovana ir kad mes esame prižiūrėtojai tiek savo planetos, tiek savo gyvenimo. Kitas požiūris sako, kad mes galime nutraukti negimusią gyvybę įsčiose, galime padėti žmonėms atimti sau gyvybę, galime pradėti skirstyti tuos, kurie turėtų gyventi ir tuos, kurie dėl jų fizinės ar mentalinės būklės, yra pernelyg sunki našta.

Neturėtume būti nustebinti dėl kai kurių to alternatyvaus kultūrinio požiūrio pasekmių. Viena nelaukta pasekmė yra prievarta, kurią šiandien regime tarp jaunų žmonių, nuo ankstyviausio amžiaus išmokytų, jog galima atimti nekaltą gyvybę, jei tai atitinka tam tikras sąlygas. Jiems sakoma, kad jie gali žudyti tol, kol žmogus turi mažiau nei devynis mėnesius amžiaus. Kur ši logika veda? Prieš keletą metų girdėjau jaunuolį, areštuotą už sunkų nusikaltimą, klausiant: „kaip jūs (politikai) brėžiate liniją“, užsimindamas apie pripažintą civilinę teisę žudyti negimusį. Neturėtume būti nustebinti ir ištvirkavimu ar seksualinio išnaudojimo augimu kultūroje, kuri šlovina individualią lytinę laisvę. Yra tokių, kurie ragina jaunas moteris ir vyrus dalintis tais pačiais kambariais universitetų bendrabučiuose, o po to stebisi rezultatais.

Viešojoje erdvėje šiems dviem pasaulėvaizdžiams yra lemta susidurti. Tačiau dabar mums sakoma, kad kiekvienas, kuris nesutinka su vyraujančiu sekuliariu žmogaus gyvenimo supratimu, apie jo prasmę ir vertę, apie žmogaus lytiškumą ir veiklą, yra paprasčiausiai „nepakantus“ ir diskriminuoja.

Kalba yra naujasis ginklas, primetant visai visuomenei vieną pasaulėžiūrą. Jei Kristaus sekėjas supranta santuoką kaip vyro ir moters sąjungą per visą gyvenimą, mano, kad lytinė veikla yra skirta santuokai, o žmogaus gyvybė įsčiose turi teisę išlikti, daug kas sekuliariame pasaulyje kaltina, kad jis yra nepakantus ir prieš moteris. Šis kaltinimas toliau paskleidžiamas ir išdidinamas kai kurių žurnalistų, redaktorių, laisvalaikio verslo, politikų ir nuomonių formuotojų.

 Kai žodis „diskriminacija“ yra taikomas katalikams, katalikų mokykloms, parapijoms ir karitatyvinėms institucijoms vien todėl, kad jie veikia pagal tikėjimą, yra esminga prisiminti, kad katalikai turi tiek pat teisių į savo tapatybę, tikėjimą ir institucijas, kaip ir kiti. Naujoji „diskriminacija“ yra netolerancijos forma prieš tuos, kurie nesutinka su tuo, ką vyraujanti kultūra apibrėžė kaip politiškai korektiškas gyvenimo ir moralumo taisykles.

Šią netoleranciją maitina lengvai šalin nustumiamas skyrimas tarp to, kas yra asmuo ir to, ką jis daro. Tai ypač akivaizdu, kai kalbama apie žmones su potraukiu tai pačiai lyčiai ir homoseksualią veiklą. Visais kitais atvejais skirtumas tarp (asmens) savasties ir veiklos yra gerai suprantamas ir gerbiamas. Daug žmonių patvirtintų, jog asmuo neturi būti teisiamas dėl savo etninio ar nacionalinio paveldo, bet taip pat, kad asmenų elgesys, kad ir kokia jų kilmė, nėra virš kritikos. Tačiau, kai kalbama apie LGTB klausimus, nuolatos skaitome, matome ir girdime ne tai, kad Bažnyčia prieštarauja lytiniams aktams ne santuokoje, bet kad ji diskriminuoja asmenis su polinkiu tai pačiai lyčiai.

Tačiau žinome, kad Bažnyčia priešinasi ir skyryboms, nes Jėzus tam priešinosi. Bet nematome ir negirdime žiniasklaidoje, kad Bažnyčia priešindamasi skyryboms moko diskriminuoti visus tuos, kurie išsiskyrė. Visiems žinoma, kad Bažnyčia moko, jog lytinė veikla yra skirta santuokai. Bet negirdime kaltinimų, jog katalikų Bažnyčia diskriminuoja visus heteroseksualius vyrus ir moteris todėl, kad kritikuoja neskaistumą. Panašiai, Bažnyčia moko, kad neištikimybė santuokoje yra klaida, bet nesakoma, kad ji diskriminuoja taip besielgiančius. Tie žmonės ir toliau yra gerbiami kaip asmenys.

Bet kai Bažnyčia kalba apie tikrąjį lytinės veiklos tikslą ir vietą klausimuose, liečiančiuose homoseksualius žmones, pasigirsta kaltinimas diskriminacija. Didelei mūsų sekuliarios kultūros daliai šiandien sunku skirti tarp asmens ir jo veiklos šioje srityje.

Tai, pasak kardinolo Wuerl, kelia nerimą, kaip ir reikalavimas, kad katalikų mokymas atitiktų naują politiškai korektišką standartą. Tačiau Bažnyčia nekeičia savo gauto apreikšto mokymo vien todėl, kad jis kultūriškai nepopuliarus. Svarbu tvirtinti, kad kitos grupės, nepriklausomai nuo to, kiek populiarios ar kiek žiniasklaidos dėmesio gauna, neturi teisės versti kitus priimti jų vertybes, moralumą ar gyvenimo būdą paprasčiausiai remiantis „diskriminacijos“ kaltinimu. Priešingai, išmokus toleruoti tikrą skirtingumą galima padaryti vietos daugeliui įsitikinimų ir vertybių. (Vatikano radijas)