Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Popiežius / Homilijos

Popiežius aukojo Verbų sekmadienio Mišias. Prasidėjo Didžioji savaitė


Popiežius Pranciškus Šv. Petro aikštėje vadovavo Verbų sekmadienio procesijai ir aukojo Mišias. Šią dieną taip pat vietinių vyskupijų mastu buvo švenčiama Pasaulinė jaunimo diena, besiruošiant vasarą Krokuvoje vysiančiam didžiajam susitikimui. Sekmadienį Šv. Petro aikštėje kartu su popiežiumi - savo  vyskupu – Pasaulinę dieną šventė Romos vyskupijos jaunimas.

„Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu“ – šaukė minia, džiugiai pasitinkanti į Jeruzalę į žengiantį Jėzų. Ir mes, - sakė popiežius Mišių homilijoje, - su tokiu pat entuziazmu mojuodami palmių ir alyvmedžių šakomis išreiškėme savo džiaugsmą ir troškimą priimti pas mus ateinantį Jėzų. Kaip į Jeruzalę, lygiai taip pat jis nori ateiti į mūsų miestus ir mūsų gyvenimus. Jis ateina pas mus Viešpaties vardu, dieviškosios meilės galia jis atleidžia mūsų nuodėmes, sutaikina mus tarpusavyje ir su Tėvu.

Tačiau šios dienos liturgija mums taip pat sako, kad Viešpats mus išvadavo ne pergalingu įžengimu ir galingais stebuklais. Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje visą išganymo kelią nusako dviem žodžiais:  „apiplėšė pats save“ ir „nusižemino“ (Fil 2,7.8). Šie du žodžiai byloja kokias aukštumas pasiekė Dievo meilė mums. Jėzus „apiplėšė pats save“ – atsisakė Dievo Sūnaus šlovės ir tapo Žmogaus Sūnumi. Jis, būdamas be nuodėmės, norėjo būti solidarus su mumis, nusidėjėliais. Jis nusižemino ir Didžioji Savaitė mums parodo visą jo nusižeminimo gylį, bedugnę.

Toliau homilijoje kalbėdamas apie Jėzaus nusižeminimą ir pažeminimus, popiežius pirmiausiai paminėjo labai iškalbingą meilės gestą – kojų nuplovimą mokiniams. Jis, kaip tarnas, pasilenkdamas prie mokinių kojų, duoda mums pavyzdį ir moko, kad mes be meilės nieko negalime; kad mes negalėtume mylėti, jei prieš tai mūsų nebūtų pasiekusi jo meilė ir kad pati meilė – tai tarnavimas. Tačiau šis iškalbingas mostas tai tik pradžia. Didžiausią nusižeminimą Jėzui teko iškentėti kančios valandą. Pirmiausia jį išduoda mokinys, kurį jis buvo išsirinkęs ir pavadinęs savo bičiuliu. Paskui beveik visi kiti jį palieka. Petras tris kartus jo išsigina. Niekingai neteisingai jį nuteisia politinės ir religinės valdžios vadovai, nenorintys rimtai prisiimti jiems skirtos atsakomybės. Šioje homilijos vietoje popiežius paminėjo pabėgėlių likimą mūsų dienomis. Visi kratosi atsakomybės už jų likimą.

Jėzų sutikusios minios džiaugsmo šūksniai virto smerkiančiu riksmu ir reikalavimu, kad vietoj Jėzaus būtų paleistas žmogžudys. Jėzus pasmerktas mirčiai ant kryžiaus – tokia bausme būdavo baudžiami išdavikai, vergai ir didžiausi nusikaltėliai. Jam tenka kentėti ne tik vienatvę ir fizinę kančią, bet taip pat slėpiningą Tėvo pasišalinimą. Tačiau ir apleistas jis meldžiasi, į Tėvo rankas atiduoda savo dvasią.

Būtent čia, kančios viršūnėje, Jėzus mums parodo tikrą Dievo veidą – gailestingumą, - sakė popiežius Pranciškus. Jis atleidžia savo budeliams; atkelia dangaus vartus susigraudinusiam nusikaltėliui; paliečia šimtininko širdį. Blogio slėpinys panašus į bedugnę, tačiau dar didesnė meilė, nužengusi į kapus ir pragarus, prisėmusi visą mūsų skausmą ir jį perkeitusi, atnešusi šviesą į ten kur buvo sutemos, gyvybę – kur buvo mirtis, meilę – kur buvo neapykanta.

Dievo veikimas gali būti mums nesuprantamas, - sakė Šventasis Tėvas. Kristus susinaikino, apiplėšė save dėl mūsų, kai tuo tarpu mums sunku kad ir tik truputį save užmiršti. Jis ateina mūsų gelbėti. Mes esame kviečiami rinktis jo kelią – tarnavimo, aukos, savęs užmiršimo kelią. Eidami šiuo keliu pakelkime akis ir žiūrėkime į Kryžių,  į Dievo sostą. Mokykimės gyvybę gelbstinčios nuolankios meilės, atsisakykime egoizmo, nesiekime galios ir savo garbės. Jėzus kviečia nuolankiai eiti kartu su juo. Pakelkime į jį akis, prašykime malonės suprasti jo nusižeminimą dėl mūsų, kontempliuokime Didžiosios savaitės slėpinį. (Vatikano radijas)