Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Popiežius / Homilijos

Krizmos Mišių homilija: mokėti nusilenkti, mokėti atsitiesti


Ketvirtadienio ryte popiežius Pranciškus šv. Petro bazilikoje aukojo Krizmos šventąsias Mišias, kurių metu buvo pašventinti aliejai, naudojami Bažnyčios liturgijoje ir sakramentų teikime. Per šias Mišias vyskupas ir kunigai taip pat atnaujina savo kunigystės pažadus.

Savo homilijoje popiežius, atsispirdamas nuo Evangelijos pagal Luką skaitinio, pirmiausia iliustravo, kaip keitėsi požiūris į Jėzų. Kai jis pasakė, jog „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ pagal pranašą Izaiją, „visi jam pritarė ir stebėjosi“, bet tuoj pat atsirado abejonė – „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ Ir dar vėliau „labai užsirūstino“, bei panoro nustumti nuo uolos. Taip Jėzus iš tiesų yra, kaip sakė senasis Simeonas, „prieštaravimo ženklas“, parodantis ką kiekvienas vyras ir moteris nešioja širdyje.

Viešpats skelbia besąlygišką Tėvo gailestingumą vargšams, prispaustiems. Jis kovoja ne prieš žmones, bet prieš velnią, žmonijos priešą. Jis nekovoja už kažkokia savo galios erdvę. Jis pralaužia užtvarus, kad atvertų plyšį gailestingumo srovei, kurią Tėvas ir Dvasia išlieja ant žemės. Šis gailestingumas yra „keliaujantis“, žingsnis po žingsnio siekiantis pasiekti tas vietas, kur prieš tai karaliavo tik abejingumas ir prievarta. Tai įkūnija gerojo samariečio pavyzdys.

Kiekvienas iš mūsų, - sakė popiežius Pranciškus, - žvelgdamas į savo gyvenimą gerojo Dievo žvilgsniu gali atlikti pratimą su atmintimi ir atskleisti, kaip Viešpats buvo gailestingas su mumis, daug labiau, nei manėme, taip padrąsinti save ir paprašyti Jo, kad žengtų dar žingsnelį į priekį ir būtų dar gailestingesnis ateityje.

Kaip kunigai, - pridūrė Šventasis Tėvas, - esame vis didesnio savojo Tėvo Gailestingumo liudytojai ir tarnai; turime saldų ir guodžiantį uždavinį jį įkūnyti, kaip ir Jėzus, „darydamas gera ir gydydamas“ (Apd 10,38), tūkstančiais būdų, kad pasiektų visus.

Pasak popiežiaus, kai asmuo pajus gailestingumą savo asmeninėje patirtyje, jis jį supras ir pats galės praktikuoti.

Jubiliejinių Gailestingumo metų Didįjį Ketvirtadienį, pasak Pranciškaus, jis nori išryškinti dvi situacijas, kuriose Viešpaties gailestingumas liejasi per kraštus ir kuriose, pagal jo pavyzdį, ir mes neturime bijoti rodyti tokį gailestingumą.

Viena situacija yra susitikimas, kurį taip nuostabiai iliustruoja sūnų paklydėlį sutinkančio gailestingo tėvo parabolė. Tėvas bėga prie jo, apkabina ir tuoj pat iškelia šventę, parodydamas, jog sugrįžęs sūnus toks pat, kaip ir kiti, įtraukdamas ir kitus į šventę. Kai mes susiduriame su tokiu Tėvo džiaugsmu mums sugrįžus, turėtume, kaip tas raupsuotasis, dėkoti Dievui garsiu balsu.

Gailestingumas viską atstato ir gražina asmenims jų pradinį orumą. Todėl džiugi padėka yra teisingas atsakymas: iš karto pradedame švęsti, atsikratome vyresniojo sūnaus nuoskaudų... Po išpažinties turėtume švęsti.

Kita situacija, kurioje Dievo gailestingumas liejasi per kraštus yra pats atleidimas. Dievas atleidžia negražinamas skolas ir iš gėdingiausios būsenos pakelia į aukščiausiąjį orumą. Taip Jėzus pasielgė su kojas ašaromis jam laisčiusia nusidėjėle ar su apaštalu Petru, kuris suvokęs savo nuodėmę prašė Jėzaus nuo jo pasitraukti. Tuo tarpu be Viešpaties mūsų nuodėmės arba verčia mus slėptis, nuleista galva, arba jas kaip nors užtušuoti ir tuščiai puikuotis.

Stovint prieš Viešpaties atleidimą, anot popiežiaus, turime išlaikyti sveiką įtampą tarp oraus gėdijimosi ir orumo, kuris moka gėdytis; tarp mokėjimo būti nuolankiu ir tuo pat metu atsitiesti, padedant Viešpačiui, be mėgavimosi savimi, dėl mums duotos misijos.

Dar kartą kreipdamasis į kunigus, popiežius perspėjo dėl tikėjimo aklumo, kurį lemia ne Evangelija po ranka, o pernelyg komplikuotos teologijos; ne Gyvojo vandens trūkumas, o pernelyg daug „lengvo“, „putojančio“ dvasingumo; ne metalinės grotos, o tūkstančiai pasiūlymų vartoti. Visa tai trukdo laisvai eiti takeliais, vedančiais link mūsų brolių meilės.

Bet Jėzus nuolatos mus laisvina, iš vargšų ir aklų, iš kalinių ir prispaustųjų paverčia gailestingumo tarnais, pridūrė popiežius. Prašykime, anot jo, kad Viešpats nuplautų kiekvieną mūsų nuodėmę, džiugiai dėkokime, perduokime Gailestingumą kitiems ir praktikuokime Dvasios žadinamus darbus dėl visos Dievo tautos gėrio. (Vatikano radijas)