Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Vatikanas / Įvykiai

Didysis penktadienis. "Susitaikinkite su Dievu!"


Didįjį penktadienį popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje vadovavo Viešpaties kančios pamaldoms, kurių metu, kaip įprasta, homiliją sakė Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap.

„Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. [...] Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5,18.20).

„Ką reiškia, egzistencine psichologine prasme, susitaikinti su Dievu?“ Pasak pamokslininko, viena pagrindinių dabartinio žmogaus nutolimo nuo tikėjimo priežasčių yra jo turima iškreipta Dievo samprata. Norėdami sužinoti koks Dievo įvaizdis šiandien dažniausias žmonių kolektyvinėje pasąmonėje, atsakykime į klausimą kokie jausmai, kokios reakcijos, kokios idėjų asociacijos ateina į galvą, kai kalbėdami Tėve mūsų, tariame žodžius: „Teesie tavo valia“? „Kai kas sako, - kalbėjo t. Cantalamessa, - kad tai tarsi nulenkti galvą visiškai pasidavus ir laukti kol įvyks kažkas blogo. Dievo valia pasąmonėje susieta su nemaloniais, skausmingais dalykais, su laisvės ir individualumo suvaržymu, tarsi Dievas būtų visų švenčių, džiaugsmų ir malonumų priešas. Dievas suprantamas kaip Aukščiausia būtybė, kaip laiko ir istorijos Viešpats, kaip iš išorės primesta tvarka ir būtis, nuo kurios neįmanoma nuslėpti nė vienos žmogaus gyvenimo smulkmenos. Kūniškasis žmogus trokšta malonumų, galios, kito žmogaus nuosavybės, moters. O Dievas yra kaip tasai, kuris užstoja kelią ir sako „tau negalima“, „tu privalai“. Pasak pamokslininko tokią Dievo sampratą gerai išreiškia Sartro žodžiai: „kur gimsta Dievas, žmogus miršta“.

„Žinoma, krikščionybėje Dievo gailestingumas niekada nebuvo užmirštas! Tačiau jam dažniausiai priskiriama tik griežtų teisingumo reikalavimų švelninimo funkcija, tarsi gailestingumas būtų ne taisyklė, o išimtis, - sakė t. Raniero Cantalamessa. Dėl to, Gailestingumo metai yra auksinė proga sugrąžinti visą spindesį tai biblinei sampratai, pasak kurios Dievas ne tik yra gailestingas, bet Dievas yra gailestingumas“.

Dievas vien iš meilės sukūrė pasaulį ir laisve apdovanotus žmones. Niekas negali Dievo meilės panaikinti, tačiau, pasak pamokslininko, dėl žmogaus nuodėmės pačioje Dievo meilėje įvyksta tam tikras kokybinis šuolis: meilė kaip dovana, tampa atleidžiančia meile, gailestingumu. „Nuo vien dovanojamos meilės pereinama prie kenčiančios meilės, nes, slėpiningu būdu, Dievas kenčia kai jo meilė atmetama“, - kalbėjo t. Cantalamessa.

„O kaip su teisingumu?“ Pasak pamokslininko, čia reikia iškarto paklausti: „Kokiu teisingumu?“ Ar tuo, kuris vadovaujasi taisykle „kiekvienam pagal nuopelnus“, kuris dalija premijas ir bausmes pagal tai, ko žmogus užsitarnauja? Kristaus atėjimas į pasaulį neturėjo jokios įtakos tokiai teisingumo sampratai. Tėvas Cantalamessa pacitavo septynioliktojo amžiaus prancūzų teologą vyskupą Bossuet, sakiusį, jog ir toliau matome nusikaltėlius sėdinčius sostuose, o nekaltuosius pasmerkiamus mirčiai. O tai reiškia, kad ne „retributyviniame“ teisingume glūdi Kristaus atneštas naujumas.

Apaštalas Paulius sako: „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom 3,23-24). „Dievo teisingumas tai jo gailestingumas. Štai kur didžioji naujovė“, - sakė Popiežiaus namų pamokslininkas, primindamas kad šią tiesą po ilgos užmaršties į dienos šviesą iškėlė Martynas Liuteris. Už tai visa krikščionija yra dėkinga Reformacijai, kurios penkių šimtų metų sukaktis sukanka ateinančiais metais.

„Jau laikais suprasti, kad gailestingumo priešingybė yra ne teisingumas, bet kerštas, - toliau kalbėjo t. Cantalamessa. Jėzus gailestingumą priešpastatė ne teisingumui, bet taisyklei „akis už akį, dantis už dantį“. Atleisdamas nuodėmes Dievas atsisako ne teisingumo, bet keršto. Jis nenori nusidėjėlio mirties. Jis nori, kad nusidėjėlis  atsiverstų ir gyventų.“

Šiame kontekste t. Raniero Cantalamessa paminėjo ir neapykantos bei žiaurumo išsiveržimą šios savaitės teroristiniuose išpuoliuose Briuselyje. Šie įvykiai padeda mums suprasti tą dieviškąją galią, kuri glūdi paskutiniuose Kristaus žodžiuose: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23,34). Kad ir kokia būtų žmonių neapykanta, Dievo meilė buvo ir visada bus stipresnė. Ypač dabartiniu metu mums skiriamas šv. Pauliaus raginimas: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12,21).

Didžiojo penktadienio homiliją Popiežiaus namų pamokslininkas baigė malda: „Dangiškasis Tėve, dėl nuopelnų tavo Sūnaus, kuris ant kryžiaus dėl mūsų tapo nuodėme, padaryk, kad iš žmonių širdžių, iš šeimų ir tautų gyvenimo išnyktų keršto troškimas. Šventojo Tėvo paskelbti šventieji gailestingumo metai tesužadina mūsų širdyse troškimą džiugiai susitaikinti su Tavimi. Amen“. (Vatikano radijas)