Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Popiežius / Homilijos

Popiežiaus Velyknakčio homilija. Po Prisikėlimo problemos nebėra gyvenimo centre


„Petras pašokęs nubėgo prie kapo“. Kokios mintys galėjo virti Petro prote ir širdyje per šį bėgimą? Evangelija sako, kad Vienuolika, tarp kurių ir Petras, nepatikėjo moterų liudijimu, velykiniu skelbimu. Dar daugiau, „pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos“. Petro širdyje buvo abejonė, lydima daugelio blogų minčių: liūdesio dėl mylimo Mokytojo mirties ir nusivylimas, jį išdavus tris kartus per jo Kančią, - pradėdamas Velykų nakties Mišių homiliją sakė popiežius Pranciškus.

Tačiau, pasak jo, vienas dalykas žymi pasikeitimą: Petras, nors ir nepatikėjęs moterimis, „vis dėlto“ pašoko. Neliko sėdėti ir galvoti, neliko užsidaręs namuose, kaip kiti. Nesileido sugniuždomas niūrios tų dienų nuotaikos ir savo abejonių; neleido savęs užvaldyti apgailestavimui, baimei ir niekur nevedančioms kalboms. Ieškojo Jėzaus, o ne savęs. Pasirinko susitikimo ir pasitikėjimo kelią, tad atsistojo ir nubėgo prie kapo, nuo kurio grįžo „be galo stebėdamasis“. Tai buvo Petro „prisikėlimo“ pradžia, jo širdies prisikėlimo. Nepasidavęs liūdesiui ir tamsai leido kalbėti vilties balsui; leido, kad Dievo šviesa įžengtų į širdį ir jos nenuslopino.

Taip pat ir moterys, kurios išėjusios anksti ryte atlikti gailestingo darbo, nunešti tepalus į kapą, patyrė tokią pat patirtį. Jos „išsigando ir nuleido žemyn akis“, bet buvo sukrėstos girdėdamos angelų žodžius: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“

Taip pat ir mes, kaip Petras ir moterys, negalime atrasti gyvenimo likdami liūdni ir be vilties, įkalinti savyje. Atverkime Viešpačiui savo užvertus kapus, kiekvienas juos žinome, kad Jėzus įžengtų ir suteiktų gyvenimą: nuneškime jam apmaudo akmenis, praeities apgailestavimus, sunkius silpnumų ir nuopuolių luitus. Jis trokšta ateiti ir paimti mus už rankos, kad ištrauktų iš nerimo. Tai yra pirmasis akmuo, kurį reikia nustumti šią naktį: vilties trūkumą, kuris mus uždaro mumyse. Tegu Viešpats mus išlaisvina iš šių baisių, buvimo krikščionimis be vilties spąstų, gyvenančių taip, tarsi Viešpats nebūtų prisikėlęs ir tarsi mūsų problemos būtų gyvenimo centras.

Matome ir nuolatos matysime problemas mumyse ir arti mūsų. Jų visada bus, bet šią naktį reikia jas apšviesti Prisikėlusiojo šviesa, tam tikra prasme, jas „evangelizuoti“. Tamsybės ir baimės neturi sukaustyti sielos žvilgsnio, pasisavinti širdies. Klausykimės Angelo žodžio: Viešpaties čia „nėra, jis prisikėlė!“ Jis mūsų didžiausias džiaugsmas, visada šalia ir niekad mūsų nenuvils.

Tai yra vilties pamatas, kuris nėra paprastas optimizmas ar psichologinis nusiteikimas, padrąsinimo kvietimas. Krikščioniška viltis yra dovana, kurią Viešpats mums suteikia, jei išeiname iš savęs ir atveriame save Jam. Ši viltis neapgauna, nes Dvasia buvo išlieta mūsų širdyse. Guodėjas nepateikia visko gražiai, nepanaikina blogio su burtų lazdele, tačiau išlieja tikrą gyvenimo jėgą, kuri nėra problemų nebuvimas, tačiau tikrumas, jog visada esame mylimi ir kad Kristus mums atleidžia, kad jis dėl mūsų nugalėjo nuodėmę, mirtį ir baimę. Šiandien yra mūsų vilties šventė, šiandien švenčiame tą tikrumą; niekas ir niekada negalės mūsų atskirti nuo Jo meilės.

Viešpats yra gyvas ir nori būti ieškomas tarp gyvųjų. Jį sutikęs kiekvienas yra siunčiamas skelbti Velykas, žadinti ar prikelti viltį širdyse, apsunkusiose nuo liūdesio, vargiai randančiose gyvenimo šviesą. Jos taip reikia šiandien. Pamiršę save, džiugūs vilties tarnai, esame kviečiami skelbti Prisikėlusįjį gyvenimu ir meile; kitaip būsime tarptautinė struktūra su dideliu skaičiumi narių ir geromis taisyklėmis, bet nepajėgūs dovanoti vilties, kurios pasaulis trokšta.

Kaip galime maitinti savo viltį? Šios nakties liturgija duoda gerą patarimą. Mus moko prisiminti Dievo darbus. Skaitiniuose buvo pasakojama apie jo meilės ir ištikimybės mums istoriją. Gyvas Dievo Žodis ir mus įtraukia į šią istoriją, maitina viltį, gaivina džiaugsmą. Angelai, žadindami viltį, sako moterims: „Atsiminkite, ką (Jėzus) yra jums sakęs“. Atsiminkime, ką Jėzus yra padaręs mūsų gyvenimuose. Nepamirškime, nes kitaip prarasime viltį.

Brangūs broliai ir seserys, Kristus prisikėlė! Ir mes gavome galimybę atsiverti ir priimti jo vilties dovaną. Atsiverkime ir leiskimės į kelią. Jo darbų ir žodžių atmintis tebūnie akinanti šviesa mūsų žingsniams viltyje link tų Velykų, kurios nepasibaigs, - meldė Šventasis Tėvas. (Vatikano radijas)