Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia / Bažnyčia pasaulyje

20 metų nuo Tibhirine vienuolių pagrobimo


Prancūzų katalikai kovo 26 – 27 dienomis minėjo prancūzų vienuolių, trapistų, pagrobimą ir, netrukus, kankinystę Alžyre, pilietinio karo metu, 1996-aisiais metais. Islamistų kovotojai naktį užgriuvo jų Atlanto Dievo Motinos vienuolyną, įkurtą dar 1938 metais, netoli Medeos miesto, Tibhirine vietovėje, ir išsivedė septynis iš devynių bendruomenės vienuolių. Gegužės 30 dieną buvo atrastos jų nukirstos galvos, o likę kūnai dingo, rodos, visam laikui.

Be paties smurto ir kankinystės fakto yra gerai žinoma – iš liudytojų ir laiškų – herojiška ir kilni dvasia, su kuria vienuoliai pasitiko ir sulaukė savo kankinystės. Šių trapistų, kontempliatyvaus ordino vienuolių, gyvenimo būdas buvo paremtas malda ir darbu. Tuo jie per dešimtmečius nusipelnė aplinkui gyvenančių musulmonų daugumos pagarbos, vienuolyno gydytojas Lukas buvo labai vertinamas tarp aplinkinių. Tačiau pilietinio karo metu prasiveržusiam islamistiniam fundamentalizmui jau buvo nesvarbu, ką apie vienuolius mano aplinkinių kaimų žmonės, jo išpažinėjams pyktį kėlė vien tai, kad jie krikščionys ir prancūzai.

Trapistai gerai suprato pavojų, 1993 metų gruodį visai šalia jų buvo išžudyti krikščionys darbininkai iš tuometinės Jugoslavijos, atskyrus juos nuo musulmonų, o to paties mėnesio pabaigoje, Kalėdų naktį vienuolius „aplankė“ grėsmingas islamistų būrys. Vienuoliai galėjo išvykti, tačiau balsavo ir nutarė, kad liks, kur buvę, melsis už visus ir gydys visus ateinančius į vienuolyną – nes toks yra jų liudijimas ir misija. Štai eilutės iš jų laiškų, testamentų, užrašų:

„Jėzau, visa širdimi priimu, kad Tavo mirtis atsinaujintų ir įvyktų manyje“, laiške parašė brolis Celestinas, žuvęs 62 metų amžiaus. „Mano kūnas yra žemei, tad, prašau, tenebūna jokios apsaugos tarp jos ir manęs; mano širdis yra gyvenimui, tad, prašau, jokių manierų tarp jos ir manęs; mano rankos, skirtos darbui, bus sukryžiuotos, labai paprastai; tegu mano veidas būna atidengtas, kad netrukdytų bučiniui, o akys – leiskite joms žiūrėti“, byloja brolio Christophe testamentas. Jis buvo jauniausias iš kankinių, 45 metų amžiaus. „Ir kas gali mums nutikti? Tik artėjimas prie Viešpaties ir pasinėrimas į Jo švelnumą. Dievas yra Gailestingasis ir didysis Atleidėjas“; „Nėra tikros Dievo meilės nepriimant, be rezervo, mirties. Mirtis yra Dievas“, paskutiniuosiuose savo laiškuose priduria brolis Lukas, gydytojas, vyriausias iš kankinių. Sulaukęs 82 metų amžiaus Alžyre jis pragyveno, kaip vienuolis, 49 metus.

Nuo 1994 iki 1996 metų Alžyre buvo nužudyta 19 katalikų kunigų ir vienuolių. 1996 rugpjūčio 1-ąją buvo susprogdintas automobilis, užmušant Orano vyskupą Pierre Claverie, dominikoną, ir jo vairuotoją musulmoną Mahometą. (Vatikano radijas)