Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia / Bažnyčia pasaulyje

Prasideda Kristaus kapo rekonstrukcija


Prieš Velykas, kovo 22 dieną Kristaus Kapo baziliką ir jos viduje esančią Kapo koplyčią Jeruzalėje lankę piligrimai galėjo stebėti, kaip graikų-ortodoksų, pranciškonų ir armėnų dvasininkai kartu meldėsi ir palaimino Kapo koplyčios pastolius, kurie ženklina netrukus prasidėsiančius rekonstrukcijos darbus.

Nors tai gali pasirodyti paprastas dalykas, tačiau taip nėra. Krikščioniškosios šventosios vietos, erdvės ar laiko požiūriu, Jeruzalėje yra padalintos įvairioms krikščioniškoms konfesijoms ir ilgus amžius jos dėl jų varžėsi, atidžiai saugodamos savo teritoriją, savo laiką, dažnai sukurdamos anekdotiškas ar tragikomiškas situacijas. Kristaus Kapo bazilikoje didžiausią svorį turi graikai ortodoksai, bet taip pat lotynų katalikai ir armėnai. Tokia tvarka galioja nuo 1757 metų, kai tuometinio Osmanų imperijos sultono sprendimu, rezidavusio Konstantinopolyje, pirmenybė buvo suteikta graikams - ortodoksams, nors prieš tai baziliką administravo pranciškonai, kurie ją perėmė iš kitų konfesijų ir atstatė. Vien tai ilgam laikui sukėlė daug nuoskaudų tarp ortodoksų ir katalikų. Reikia pridurti, kad oficialiai bazilikos raktus saugo dvi musulmonų šeimos – kurių protėviams jie buvo patikėti dar tryliktajame amžiuje. Kiekvieną dieną durys atidaromos ir uždaromos su apeigomis ir eiliškumu, išreiškiančiais visas tris šiandien Kapo baziliką administruojančias bendruomenes. Tad joms visoms susitarti dėl būdo ir laiko nėra lengvas mostas. Tuo pat metu ne paslaptis, kad Kapo koplyčios būklė prasta, britų protektorato laikais prieš 70 metų ji buvo sutvirtinta metalinėmis konstrukcijomis, bet to nebepakanka.

Kaip rašoma pranciškonų Šventosios Žemės kustodijos interneto portale, prieš Kapo koplyčios restauravimo darbą vyko ilgas ir sudėtingas paruošiamasis darbas. Atėnų technikos universiteto ekspertai paruošė studiją, kurioje nustatė kaip konstrukciją veikia nuolatos ir labai arti deginamos žvakės, ir ypač drėgmė, kurią sukuria daugybės piligrimų kvėpavimas.

Kovo pradžioje Atėnuose įvyko susitikimas, kuriame dalyvavo Graikijos vyriausybės atstovai, Jeruzalės ir Atėnų graikų ortodoksų vyresnieji, armėnų patriarchas, Šventosios Žemės kustodas pranciškonas ir dar apie šimtas kitų. Buvo susitarta kada pradėti restauravimo darbus ir kokiu būdu juos vykdyti. Pastoliai prieš pačias katalikų Velykas bus patraukti ir vėl iš naujo pastatyti jau po to, kai Velykas, pagal savo kalendorių, gegužės pradžioje pabaigs švęsti ortodoksai. Restauravimas truks apie 8 mėnesius, jį tikimasi baigti 2017 metų pradžioje. Restauravimo darbuose bus stengiamasi, kiek įmanoma, išsaugoti dabartinės koplyčios statinį, nuvalant, pataisant, pakeičiant tik tai, kas iš tiesų būtina. Koplyčios amžius siekia kiek daugiau nei du šimtus metų, ji pastatyta graikų ortodoksų po 1808 metų gaisro, nusiaubusio visą baziliką. Tačiau konstrukcija pradėjo palengva deformuotis, o stiprus 1927 metų žemės drebėjimas situaciją pablogino. 1959-1996 metų laikotarpiu, susitarus visos trims Kristaus kapo baziliką administruojančioms konfesijoms, buvo atlikti jos restauravimo darbai, bet pati kapo koplyčia iki šiol liko neliesta.

*

Evangelijoje pagal Matą pasakojama, jog po Jėzaus mirties ant kryžiaus, „ atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti. Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo“. Netrukus, Erodui Agripui plečiant miestą, ši kapavietė tapo centro dalimi. 135 metais, numalšinus antrąjį žydų sukilimą, romėnų imperatorius Adrianas kapavietę užvertė, pastatydamas čia šventyklą, bet 324 metais imperatorius Konstantinas nurodė Jeruzalės vyskupui Makarijui kapą atrasti ir pastatyti jam skirtą baziliką. VII amžiaus pradžioje Jeruzalę ir viską joje nusiaubė persai, o 638 metais miestas atiteko musulmonams. Tuo laikotarpiu buvo atrastas būdas sugyventi iki kol, 1009 metais, fanatiškas musulmonų kalifas al-Hakim bi-Amr Allah liepė nugriauti visas bažnyčias Egipte, Sirijoje ir Palestinoje, taip pat Jeruzalėje. Šis įsakymas buvo vykdomas, su žeme beveik sulyginta ir Kapo bazilika, atsilaikė tik didžiausi blokai, kuriuos nelengva sunaikinti. Šventųjų vietų užblokavimas ar sunkus praleidimas į jas motyvavo Bizantijos valdovus kreiptis pagalbos į Vakarus, taip atėjo Kryžiaus žygių era. Kryžiuočiai ėmėsi didelių statybos darbų, kurių pėdsakai atpažįstami ir šiandien. Musulmonams vėl užkariavus Jeruzalę, buvo išsiderėta, kad piligrimai iš Europos galės lankyti Šventąsias vietas, o jų globa vėliau patikėta pranciškonams – tai Šventosios Žemės Kustodijos užuomazgos. Po to atėjo Osmanų imperijos ir britų protektorato periodas, o po to Jeruzalė tapo naujos Izraelio valstybės dalimi. (Vatikano radijas)