Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia / Bažnyčia Lietuvoje

Kun. M. Marszałekas: Mes, vilniečiai, dalijamės tuo, ką esame gavę


Šiomis dienomis Romoje vykstančiame Europos apaštališkajame Gailestingumo kongrese, tarp kitų, savo liudijimu pasidalijo Gailestingumo metų koordinatorius Vilniaus arkivyskupijoje kun. Mariuszas Marszałekas. Dar prieš kunigui Mariuszui kalbant kongrese, įrašėme su juo trumpą pokalbį ir visų pirma paklausėme kokiu liudijimu ji dalinsis su Kongreso dalyviais.

Kun. Mariuszas Marszałekas: Mes, vilniečiai, galime pasidalinti su kitais tuo, ką esame gavę. Kiti dalijasi tuo ką yra padarę, o mes gavome daug dovanų iš dangaus, iš Dievo. Tai ir pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Taip pat Vilniuje buvo duotas šv. Faustinai, o per ją kiekvienam iš mūsų, Dievo gailestingumo vainikėlis. Būtent Vilniuje gyvena Dievo gailestingumo apaštalai – šv. Faustina ir pal. kun. Mykolas Sopoćko. Aš norėčiau pasidalinti tuo ką mes gavome ir tuo, ką Dievas dabar veikia per tuos savo įrankius. Įsivaizduoju, kad visiems bus įdomus sužinoti daugiau apie Dievo gailestingumo šventovę Vilniuje, kur kabo tas paveikslas, ir kaip ta šventovė tapo tokia „Gailestingumo oaze“, apie kurias popiežius Pranciškus rašo savo bulėje (Misericordiae Vultus).

Ta maža šventovė, kurioje pakabintas paveikslas, tapo maldos erdve, kur žmonės ateina kontempliuoti Jėzų, susitikti su Jėzumi; kur Jėzus yra ne tik paveiksle, bet taip pat Švenčiausiajame Sakramente; kur aukojamos Mišios. Ir ši kontempliacija  veda žmones į susitikimą, į gyvą, tikrą susitikimą su Jėzumi. Ir aš, kaip kunigas, kuris ten tarnauju jau ketverius metus, galiu pasakyti, kad iš tikrųjų ta erdvė yra tikra liudininkė to, kas vyksta žmogaus širdyje, jeigu žmogus nori atsiliepti į Dievo kvietimą palikti nuodėmę, palikti tamsą ir įeiti į jo Gailestingąją Širdį. Iš tokios asmeninės patirties gimsta noras dalintis su kitais. Tai iš tikrųjų dabar ir vyksta šventovėje. Susikūrusi bendruomenė, kuriai vadovauja šventovės rektorius kun. Vaidas Vaišvilas, vis auga ir tampa ženklu kitiems. Tuo ir noriu pasidalinti – Dievas per tą paveikslą, per žmones, kurie ten susirenka, daro įvarius stebuklus.

Visai neseniai Lietuvoje pasirodė du filmai apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Jūs esate vieno iš jų bendraautorius.

Pirmas filmas, trumpesnis, buvo sukurtas jau pernai. 2015 m. Dievo gailestingumo sekmadienį jis buvo pristatytas Lietuvos nacionaliniame teatre, Vilniuje. O dabar jau paruošėme DVD. Kaip gimė idėja sukurti tą filmą? Man atėjo į galvą tokia mintis, nes prieš dvejus metus buvo minimas paveikslo nutapymo jubiliejus. Aš pasikalbėjau su Ingrida Laimutyte iš Lietuvos televizijos ir iš pradžių sumanėme paruošti kažkokią trumpa medžiagą. Vėliau nusprendėme sukurti filmą, kuris pristatytų paveikslo istoriją, bet ne vien. Norėjome, kad žiūrovams būtų aišku, jos tas paveikslas yra gyvas įrankis, per kurį Dievas šiandien veikia. Dėl to filme yra daug asmeninių liudijimų. Liudija pasauliečiai. Jei pasaulietis, kuris yra žinomas visuomenėje, kalba atvirai apie Dievą, apie tai ką Dievo gailestingumas padarė jo gyvenime, tai iš tiesų yra didelis ženklas ir kitiems. Tai vienas filmas.

Šiais metais buvo sukurtas ir kitas filmas. Jo režisierius Daniel di Silva – amerikietis, kuris kartu su arkivyskupu Grušu sukūrė filmą apie paveikslo istoriją. Jame rodomi įvairūs liudijimai ne tik iš Lietuvos ir Lenkijos, bet iš viso pasaulio. Tas filmas buvo pristatytas prieš keletą savaičių Vilniuje, o dabar galima jį žiūrėti kino teatruose.

Jūs gimėte Lenkijoje, tarnaujate Lietuvoje, esate inkardinuotas Vilniaus arkivyskupijoje. Koks buvo Jūsų kelias į Vilnių?

Iš tikrųjų viskas prasidėjo nuo šv. Faustinos ir Dievo gailestingumo. Aš studijavau Varšuvos universitete. Ten pirmą kartą susipažinau su Dievo gailestingumo kultu, su šv. Faustina ir mano širdyje gimė noras pasiaukoti Dievo gailestingumui, daryti kažką dėl Dievo gailestingumo. Suradau bendruomenę, kuri norėjo platinti pamaldumą Dievo gailestingumui. Iš pradžių gyvenome Italijoje, po to buvome kardinolo Bačkio pakviesti į Vilnių. Matosi, kad Dievas turėjo kitus planus, nes mums nepasisekė kaip bendruomenei įsišaknyti Lietuvoje ir bendruomenė nesugebėjo augti. Dabar bendruomenė iširusi, bet aš kaip kunigas likau inkardinuotas Lietuvoje ir stengiuosi realizuoti tą misiją. Esu dėkingas Dievui ir savo arkivyskupui už pasitikėjimą, kad galiu tarnauti ir kažkaip skleisti Dievo gailestingumo žinią.

Ačiū.

(Vatikano radijas)