Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia / Bažnyčia pasaulyje

Solidarumas Ekvadorui. Žuvusių seserų bendruomenės liudijimas


Šeštadienio vakare apie 19 valandą, Europoje jau naktį, Ekvadoro sudrebino iš tiesų stiprus žemės drebėjimas, siekęs 7,8 laipsnius pagal Richterio skalę. Tuoj pat pasirodė įvairios žinios apie žūtis ir sugriovimus įvairiose šalies vietose. Pirmadienį, balandžio 18 dieną, suskaičiuota apie pustrečio tūkstančio sužeistųjų ir daugiau nei pustrečio šimto žuvusiųjų, galima spėti, jog šie skaičiai dar augs. Kaip ir kitais panašiais atvejais, stengiamasi mobilizuoti kuo daugiau gelbėtojų ir atkasti tuos žmones, kurie liko įstrigę tarp sugriuvusių statinių nuolaužų, gerai žinant, jog kiekviena valanda svarbi. Gelbėtojų komandas siunčia ir kaimyninės šalys. Žemės drebėjimas ypač sukrėtė miestus, kurie yra Ramiojo vandenyno pakrantėje, šalies gilumoje žalos mažiau.

Katalikų Bažnyčia Ekvadore jau ėmėsi skubių pagalbos akcijų. Be Caritas vietinių padalinių pagalbos, paskelbta nacionalinė rinkliava, skirta nukentėjusiems. Kaip ir kitais tokiais atvejais, laukiama pagalba iš kitose valstybėse esančių Caritas organizacijų. Sekmadienio vidudienio maldos susitikime ir popiežius Pranciškus išsakė maldavimą, kad žemės drebėjimo aukos ir nukentėjusieji sulauktų paguodos iš Dievo ir savo brolių. Italijos Caritas organizacija jau pasiuntė 100 000 eurų auką pirmajai pagalbai suteikti. Žemės drebėjimas, deja, yra ne vienintelis gamtinis kataklizmas Ekvadore pastaruoju metu. Kaip tik sekmadienį, balandžio 17 dieną, Portoviejo arkivyskupija, smarkiai paliesta šeštadienio žemės drebėjimo, visose savo parapijose buvo paskelbusi rinkliavą, skirtą pagelbėti po didelių liūčių savaitės viduryje kilusių potvynių aukoms.

Pirmadienį taip pat jau buvo žinoma, kad nuo žemės drebėjimo nukentėjo bent 26 mokyklos. Viena iš jų griūdama nusinešė ir vienos vienuolės bei keturių jaunų postulančių gyvybes, dar trys vienuolės ir dvi postulantės liko gyvos, bet buvo sužeistos.

Visos jos priklausė jaunai ir entuziastingai, 1982 metais įsteigtai „Motinos židinio“ bendruomenei, kuri Ekvadore turi įsteigusi tris namus ir daug dirba tarp jaunuolių.

Bendruomenės interneto portale (www.hogardelamadre.org) yra plačiau papasakota apie šią dramą, kuri atspindi šimtų kitų žmonių patirtį. Keturios vienuolės buvo iš Ispanijos, Airijos ir Šiaurės Airijos bei Ekvadoro, o visos septynios postulantės, kandidatės tapti vienuolinės bendruomenės narėmis, iš Ekvadoro. Bendruomenė gyveno mokyklos, kuria rūpinosi, pastato ketvirtajame aukšte. Mokinių mokykloje nebuvo, nes Ekvadore dabar mokiniams atostogos. Tačiau seserys ir postulantės, priduriame portale, aktyviai veikė įvairiuose karitatyviniuose projektuose ir vienas iš paskutinių jų darbų buvo pagalba nukentėjusiems nuo minėtų potvynių.

Įgriuvus mokyklos sienoms, atbėgo padėti aplinkui gyvenantys žmonės, tačiau nuogomis rankomis jie negalėjo itin daug ko padaryti. Naktį atvažiavo kitos bendruomenės seserys su savanoriais, bendruomenės draugais. Jie girdėjo balsus ir kantriai dirbdami ištraukė iš griuvėsių tik nesunkiai apsibraižiusias Guadalupę ir Mercedes, postulantes, ir tris seseris: Teresę, lūžusia koja, Estelą, kuri griuvimo metu buvo koplyčioje, atbėgusi čia paimti Švenčiausiojo, ir Merly, smarkiai sutrenkta galva.

Paieškos darbai tęsėsi toliau, pagaliau atvažiavo ratuota technika, kuri galėjo šalinti didesnius blokus ir prie paieškos darbų prisijungė kariuomenės vyrai. Tačiau jie jau nieko nebegalėjo padaryti, tik ištraukti negyvus sesers Klaros, 33 metų airės, ir keturių jaunų postulančių, Marijos Augustos, Valerijos, Catalinos ir Jazminos kūnus.

Mes, likusios seserys, „apraudame šiuos praradimus“, rašoma bendruomenės portale, bet, priduriama, „pasitikime, kad mirtis nėra pabaiga“ ir kad Viešpats jas atrado „pasiruošusias“.

Dėkodamos iš viso pasaulio jas pasiekusiems paguodos, artumo balsams, seserys rašo: „Ačiū visiems. Jūsų prašome maldos už mūsų seseris, joms dar to reikia, kaip ir jų šeimoms. Mūsų širdis neužsidaro mūsų kančioje, bet nori apglėbti viso Ekvadoro žmonių kančią. Prašome Viešpaties, kad skausmas jų nepapiktintų ir nenutolintų nuo Jo, bet kad taptų kaip niekad pasitikinčiu atsidavimu Jo meilei momentu“. (Vatikano radijas)