Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia / Bažnyčia Lietuvoje

Mirė Kauno arkivyskupijos kunigas Vincas Pranckietis (1923–1948–2016)


2016 metų gegužės 3 dieną, eidamas 94-uosius metus, Jonavoje mirė monsinjoras Vincas Pranckietis.

Vincas Pranckietis gimė 1923 metų sausio 7 dieną pasiturinčių ūkininkų šeimoje Labos kaime, Dambavos parapijoje. Ten mažasis Vincukas baigė tris pradžios mokyklos skyrius, o tėvams persikėlus gyventi į Baisogalos valsčių pradžios mokslus tęsė Vabalių, Smilgių ir Šeduvos mokyklose. Vėliau mokėsi Šeduvos ir Kėdainių gimnazijose. Mokantis Kėdainiuose jam kilo mintis apie kunigystę, nors tėvas labiau norėjo, kad sūnus perimtų ūkį, vestų, susilauktų paveldėtojo. Anot tėvo, kunigas turįs būti gražus, turėti gerą balsą, o sūnus anaiptol toks nesąs. Pats Vincas svajojo, kaip jo dėdė kunigas, baigti dvasinę akademiją, būtinai išvykti studijuoti į Italiją, aplankyti Prancūziją.

1943 metais Vincas Pranckietis įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Mokydamasis pasižymėjo tikra krikščioniška dvasia, inteligentišku, nuoširdžiu ir ramiu būdu. Jau tada buvo žinomas kaip fotografijos mėgėjas, poetiškos ir jautrios sielos žmogus. Seminarijos vadovybės nuomone, Vincas Pranckietis buvo labai tinkamas jaunimo sielovadai. Tiesa, jo sielovadinio darbo pradžia buvo kiek kitokia, nei buvo galima manyti.

Kunigu Vincą Pranckietį 1948 metų spalio 31 dieną Kauno arkikatedroje įšventino vyskupas Kazimieras Paltarokas dar nebaigusį studijų. Laikai buvo neramūs, grėsė trėmimai, todėl buvo nuspręsta kunigystės šventimus teikti dar nebaigusiems seminarijos paskutinio kurso klierikams. Vėliau pasirodė, kad tokia taktika pasiteisino.

1949 metų kovo 25 dieną saugumiečiai suėmė Vincą Pranckietį bei dvylika kitų seminarijos auklėtinių ir ištrėmė juos į Baikalo ežero salą Olchoną. Kunigui Vincui buvo inkriminuota jo kilmė: tėvai turėjo net (!) 50 hektarų ūkį. Kartu su likimo broliais kunigais, jau vežamas į tremtį, jis pradėjo savo sielovadinį darbą. Pats buvo sakęs, kad turėjo svajonę dirbti parapijoje prie ežero kranto, tad ši svajonė tam tikru atžvilgiu prie Baikalo ir išsipildė. Penkerius metus kunigas Vincas Pranckietis ten dirbo pramoninėje žvejyboje, o baigęs sunkią darbo dieną visuomet rūpindavosi paaukoti šventąsias Mišias. Ir sunkiomis sąlygomis jis neprarado sugebėjimo įžvelgti Dievo sukurto pasaulio grožį. Drauge, kiek pajėgdamas, rūpinosi dvasiškai patarnauti lietuviams tremtiniams. Po Stalino mirties padėtis sušvelnėjo, ir 1955 metais Vincui Pranckiečiui buvo leista išvykti į Usolje Sibirskoje miestą, kur įsidarbino buhalteriu. Ten kunigas Vincas rado dideles lietuvių ir vokiečių tremtinių kolonijas, pagal galimybes juos lankydavo ir teikdavo kunigiškus patarnavimus.

1958 metais kunigui Vincui Pranckiečiui buvo leista gyventi visoje Sovietų Sąjungoje, išskyrus Lietuvą, tačiau jis surizikavo ir grįžo į tėvynę, kurį laiką gydėsi. 1959 metų pradžioje buvo paskirtas Radviliškio parapijos vikaru, tačiau praėjus metams civilinės valdžios buvo iš ten išvarytas kaip neturintis teisės gyventi Lietuvoje. Kunigas Pranckietis kreipėsi į Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą, prašydamas jam tokį leidimą suteikti, tačiau, kol prašymas buvo svarstomas, oficialiai kunigo pareigų eiti negalėjo. 1961–1962 metais dirbo Kauno medžio apdirbimo kombinate darbininku. 1962 metų birželio mėnesį buvo paskirtas Didvyžių ir Žaliosios parapijų klebonu, o 1965 metais perkeltas klebono pareigoms į Siesikus.

1974 metų balandžio 22 dieną kunigas Vincas Pranckietis skiriamas Jonavos parapijos administratoriumi. Vyskupas Juozapas Matulaitis-Labukas taip pat pavedė jam kunigų seminarijos nuodėmklausio pareigas. 1991 metų gegužės 22 dieną šventasis popiežius Jonas Paulius II pakėlė kunigą Vincą Pranckietį Jo Šventenybės kapelionu (monsinjoru). 1992 metais monsinjoras Vincas Pranckietis tapo Žeimių dekanato dekanu, dar atšventė Jonavos bažnyčios 200 metų jubiliejų, kuriam praėjus jo sveikata labai susilpnėjo. 1994 metų balandžio 21 dieną monsinjoras Vincas Pranckietis savo paties prašymu buvo atleistas iš Jonavos parapijos klebono ir Žeimių dekano pareigų ir paskirtas Jonavos parapijos altaristu vikaro teisėmis. Kiek leido jėgos, visuomet rūpinosi patarnauti tikintiesiems, ypač mėgo klausyklą, kur atgailaujantiems buvo kaip tikras tėvas, vedantis sielas pas Dievą.

Monsinjoras Vincas Pranckietis buvo uolus Kristaus vynuogyno darbininkas, mėgstamas konfratrų ir parapijiečių. Ramaus ir gero būdo, draugiškas, vengiantis kritikuoti kitus žmones, su dėkingumu žvelgiantis į gyvenimą, jis iki pat galo vykdė tai, kam buvo pašauktas.

Monsinjoro Vinco Pranckiečio žemiškieji palaikai pašarvoti Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje. Laidotuvių Šv. Mišios – gegužės 6 dieną (penktadienį) 12 valandą. Po šv. Mišių laidotuvės Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriuje.

Amžinąjį atilsį duok ištikimam savo tarnui, Viešpatie!