Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Popiežius / Dokumentai

Pranciškus: gailestingumas nėra idėja ar mada, bet Dievo prisilietimas


Rugpjūčio 27 dieną Bogotoje, Kolumbijoje, prasidėjo iki antradienio, rugpjūčio 30-osios, truksiantis susitikimas, skirtas „Gailestingumo jubiliejaus Amerikos kontinente“ šventimui. Jame dalyvauja visų 22 pietų ir šiaurės Amerikos kraštų delegacijos, sudarytos iš dvasininkų ir pasauliečių, iš ganytojų ir įvairiausių asociacijų  ar organizacijų atstovų.

Jiems popiežius Pranciškus pasiuntė ilgą video žinią, kurioje dar kartą apibendrino didelę savo mokymo apie dieviškąjį gailestingumą dalį. Esminis Šventojo Tėvo akcentas: turime suprasti, kad gailestingumas yra tikrovė, kurioje esame panirę.

Pranciškus citavo apaštalo Pauliaus laiško Timotiejui pirmąjį skyrių, kuriame apaštalas sakosi buvęs piktžodžiautojas ir smurtininkas, bet jo „buvo pasigailėta“. Paulius neslepia savo praeities, bet taip pat ir nesiteisina, kaip ir nesididžiuoja. Ne tai yra pagrindinis dalykas. Pagrindinis akcentas yra tai, kad nepaisant visų nuodėmių, jo buvo pasigailėta. Tuo pat metu tai yra tarsi provokacija mums: kaip jo buvo pasigailėta, taip pasigailėta ir mūsų – nepaisant nuodėmių, ribų, nuosmukių, visų nuopuolių Jėzus į mus pažvelgė, parodė gailestingumą ir vis iš naujo pasitiki. Visiems būtų labai naudinga per šį Gailestingumo jubiliejų atsiminti, kada Dievas buvo arti mūsų ir mūsų pasigailėjo.

Pranciškus atkreipia dėmesį į tai, kokiu būdu apaštalas Paulius kalba. Jis nesako „Viešpats man pasakė, parodė ar pamokė“, bet „pasigailėjo“. Paulius kalba ne apie idėją, troškimą, teoriją ir, dar mažiau, ideologiją, o apie konkretų Dievo elgesį su juo. Viešpaties gailestingumas yra konkretus, tarsi „prisilietimas“. Ir toks turi būti mūsų gailestingumas savo artimui, sekant Viešpačiu. Taip padėsime atsikelti tiems, kurie jaučiasi sutraiškyti savo pačių nuodėmių. Dievas mūsų pasigaili pasitikėdamas, kad galime pasikeisti, nes mūsų egzistencija nėra galutinai pasmerkta. Popiežius itin pabrėžė pasitikėjimą žmonių santykiuose. Mūsų elgesys su kitais neturi būti lemiamas baimės, bet pasitikėjimo ir vilties, kuriuos mūsų atžvilgiu turi Dievas. Kas nusvers: viltis dėl pasikeitimo ar baimė? Jei baimė, tai vienintelis jos rezultatas bus pasidalijimas, atsiskyrimas, siekis su chirurginiu tikslumu sunaikinti kitą pusę, sukurti netikrą saugumą, pastatyti sienas. Ir priešingai, viltimi dėl pasikeitimo paremtas elgesys siekia kurti naujas galimybes ir progas. Baimė verčia kaltinti, o viltis – keltis. „Kiek kartų? Septyniasdešimt septynis“, - priduria Pranciškus. Tad, anot jo, toks gailestingumas nėra receptas ar modelis, bet kūrybingumas, kuriam reikia sveikos dvasios laisvės. Nėra žodžiai ar nepabaigiami ginčai, bet širdies nuostata ir rankų darbas.

Tai gali papiktinti, skandalizuoti, kaip parodyta „sūnaus palaidūno“ palyginime, vyresniajam sūnui pasipiktinus tėvo elgesiu su jaunesniu, sugrįžusiam į namus. Kodėl tokį priima su meile, apkabina, gražiai aprengia, pabučiuoja ir surengia šventę? Tokį susitepusį? Nes susitepė? Kodėl jo nesubara? Toks pasipiktinimas mums dažnai kyla beveik automatiškai. Ir tuo pat metu liudija apie, popiežiaus žodžiais, „dvasinį Alzheimerį“: pamiršome, kad Viešpats mūsų pasigailėjo, pradedame skirstyti žmones į kategorijas ir teisti, mus persmelkia dalijimo logika ir patys to nejusdami dar daugiau skaldome savo socialinę aplinką į „grupes“: gerų ir blogų, šventų ir nusidėjėlių. Dėl tokio atminties praradimo pamirštame brangiausią tikrovę ir gryniausią mokymą, kurį turime ginti: buvome nusidėjėliai, su kuriais Viešpats pasielgė gailestingai. Apaštalas Paulius to niekad nepamiršo.

Gailestingumas neturi būti teorija ar mada, pakartojo popiežius. Štai, Gailestingumo jubiliejaus metais madinga kalbėti apie gailestingumą, kad kiti mums paplotų. Ne, gailestingumas yra labiau savo – o ne kitų - nuodėmių istorijos ir Dievo pasigailėjimo atsiminimas.

„Mes esame fragmentuotos kultūros, atmetimo kultūros dalis. Ši kultūra užkrėsta atmetimu tų, kurie gali kelti grėsmę mažumos interesams. Kultūros, kuri kelio pakraštyje palieka senelius, vaikus, etnines mažumas, nes ir jie laikomi grėsme. Kultūros, kuri dažnai siekia nedidelio skaičiaus gerbūvio, didindama didelio kitų skaičiaus kentėjimą. Kultūros, kuri nesugeba palydėti jaunuolių svajonių, tačiau juos narkotizuoja tuščiais laimės pažadais ir užtušuoja gyvą senelių atmintį. Kultūros, kuri išsklaidė čiabuvių tautų išmintį ir nesugebėjo pasirūpinti jų žemių turtais. Visi mes suprantame, visi žinome, kad gyvename visuomenėje, kuri sužeidžia, niekas tuo neabejoja. Gyvename kraujuojančioje visuomenėje, o kaina už šias žaizdas paprastai tenka tam, kuris pažeidžiamiausias. Bet būtent į šią visuomenę, į šią kultūrą Viešpats mus siunčia. Mus siunčia ir kreipia nunešti gydantį Jo buvimo „tepalą“. Mus siunčia vieninteliam uždaviniui: kad vienas kitu gailestingai pasirūpintume“, - video žinioje savo žemyno tikėjimo broliams ir seserims kalbėjo Pranciškus.

Elgtis gailestingai: to turi išmokti, per patirtį, vyskupai, kunigai, pasauliečiai tarpusavio santykiuose ir santykiuose su kitais, tai turi būti misijų, sielovadinių planų ir formacijos centre, teologijos centre. Be gailestingumo bet koks vaistas bus netikęs. (Vatikano radijas)