2016-12-02 12:00:00

Arkivysk. Teofilius Matulionis bus skelbiamas palaimintuoju


Popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873-1962) kankinystę ir taip atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Paskutinį kartą palaimintuoju buvo skelbiamas vyskupas Jurgis Matulaitis 1987 metais.

Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. 1900 m. kovo 4 d. Petrapilyje buvo įšventintas kunigu, darbavosi Latvijoje, o nuo 1910 m. – Petrapilyje. 1923 m. kunigas Teofilius Matulionis suimtas ir nuteistas kalėti trejus metus. Grįžus iš kalėjimo, 1929 m. paskirtas Mogiliavo arkivyskupo augziliaru ir vasario 9 d. slapta konsekruotas vyskupu. Tų pačių metų rudenį vėl suimtas ir išsiųstas į koncentracijos lagerį Solovkų salose. 1933 m. spalio 19 d. vyskupas Teofilius Matulionis, Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis kaliniais, perduotas Lietuvai. Nuo 1936 m. rudens gyveno prie seserų Benediktinių bažnyčios Kaune kaip jos rektorius.

Mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, popiežius Pijus XII 1943 m. Teofilių Matulionį paskyrė Kaišiadorių vyskupu. 1946 m. gruodžio 18 d. vėl suimtas ir išvežtas į Vladimiro kalėjimą, vėliau į Mordoviją. Į Lietuvą vyskupas Teofilius Matulionis grįžo 1956 m. Tuometinei valdžiai neleidus sugrįžti į Kaišiadoris, apsigyveno Birštone. Netrukus buvo priverstas palikti savo vyskupijos teritoriją ir apgyveno Šeduvoje.

Už ypatingą ištikimybę Bažnyčiai popiežius Jonas XXIII 1962 m. vasario 9 d. vyskupui Teofiliui suteikė arkivyskupo titulą. 1962 m. rugpjūčio pradžioje arkivyskupas Teofilius gavo kvietimą dalyvauti Vatikano II Susirinkime. Netrukus, 1962 m. rugpjūčio 17 d. bute Šeduvoje darant kratą, arkivyskupui suleista neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms, rugpjūčio 20-ąją arkivyskupas Teofilius mirė. Palaidotas Kaišiadorių katedros vyskupų kriptoje.

1989 m. įteiktas prašymas pradėti skelbimo palaimintuoju procesą. Vyskupijos lygmeniu vykdytas tyrimas 2008 m. buvo baigtas ir byla perduota toliau nagrinėti Šventųjų skelbimo kongregacijai Romoje.  Šių metų gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus priėmė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kard. Angelo Amato ir pritarė kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo pripažįstama Kaišiadorių vyskupo arkivysk. Teofiliaus Matulionio (1873-1962) kankinystė.

* * *

Šv. Tėvo sprendimas atveriantis kelią skelbti kankinį arkivysk. Teofilių Matulionį palaimintuoju tai visų pirma ilgai laukta gera žinia Kaišiadorių vyskupijai. Kalbamės su jos ganytoju vysk. Jonu Ivanausku.

Tai visų pirma didelė dovana, kartu didelis džiaugsmas. Naudodamasis šia proga, norėčiau visų pirma padėkoti popiežiui Pranciškui. Jis sakė, kad Gailestingumo metai pasibaigė, bet jie neš savo vaisių. Tad manau, kad ši dovana yra Dievo Gailestingumo dovana mūsų kraštui, Bažnyčiai, tautai, visiems žmonėms ir kartu dovana Visuotinei Bažnyčiai, nes šventieji yra su mumis, yra kartu Dievo artumoje ir kartu išlieka per visą Bažnyčios istoriją.

Naudodamasis proga taip pat noriu padėkoti daugybei žmonių – pirmiausiai Šventųjų skelbimo kongregacijai, visiems darbuotojams. Daug darbo buvo įdėta rengiant bylą pirmiausiai vyskupijoje. Dėkoju vyskupui Juozui Matulaičiui, kuris pradėjo šią bylą, kuris ją baigė vyskupijos lygmeniu, kuris labai rūpinosi jos eiga Romoje. Dėkoju visiems postulatoriams, ypač nuncijui daugelyje šalių arkivyskupui Jonui Bulaičiui; kunigui Mindaugui Saboniui, kuris buvo paskutinis postulatorius; monsinjorui Algirdui Jurevičiui ir visiems, kurie dirbo.

Vyskupo Juozo Matulaičio gilus tikėjimas, kartu jo pastangos, jo rūpestis pradėjus bylą, duodant jai eigą, iš tikrųjų buvo pačios svarbiausios, nes tuo metu dar buvo  gyvų liudininkų, dar buvo galimybė apklausti pasauliečius žmones ir kunigus. Jis dėjo pastangas, kad byla judėtų į priekį, kad būtų atlikti visi procesui reikalingi veiksmai, kad ji nukeliautų į Romą. Taigi, tikrai labai didelis ačiū vyskupui Juozui Matulaičiui; didelis ačiū visiems, kurie kokiu nors būdu prisidėjo rengiant šitą bylą.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis pripažintas kankiniu, bet jis kartu paliko ir labai vertingą gyvenimo liudijimą.

Žinoma, šventieji visuomet kalba savo gyvenimu. Tad jei kalbame apie arkivyskupą Teofilių Matulionį, tad, kiek aš supratau per visą šį laikotarpį, visų pirma reikia atkerpti dėmesį į jo maldos gyvenimą. Tai ir visiškai pasitikėjimas Dievui, tai ir ištikimybė Evangelijai ir Bažnyčiai. Kita vertus, tai ir  visuotinumo dimensija. Jo kunigystė pagrindinai prabėgo Sankt Peterburge, tuometinėje carinės Rusijos sostinėje, kur buvo įvairių tautų ir kalbų žmonės. Jis nedarė skirtumo, kur daugumą tikinčiųjų sudarė lenkų, rusų, vokiečių, kitų tautų žmonės. Kiekvienas žmogus, net ir tie, kurie jį tardė, jam buvo Dievo atvaizdas, nežiūrint kad įvairių dalykų sužeistas. Tai ir Šventosios Mišios ir dėmesys Švenčiausiojo Sakramento adoracijai, kurių gyvas palikimas ir liudijimas yra Kauno seserų benediktinių bažnyčioje. Pamaldumas į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį ir Dievo Motina Marija. O taip pat atpažinimas sesers Faustinos skelbto Dievo gailestingumo. Tik porai metų praėjus nuo Gailestingojo Jėzaus paveikslo nutapymo Vilniuje, jis užsakė šio paveikslo kopiją, kuri buvo jo asmeninėje koplyčioje. Vėliau jį atsivežė  į kuriją ir dabar šis paveikslas yra Kaišiadorių katedroje, Gailestingumo koplyčioje.

(Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.