Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia / Bažnyčia pasaulyje

Pranciškonas iš Alepo: žmonės yra iškankinti


Pastarosiomis dienomis ir valandomis tarptautinėje žiniasklaidoje netrūko žinių iš Sirijos miesto Alepo, kurį jau praktiškai visą kontroliuoja Basharo al-Assado režimo pajėgos, tiesiogiai remiamos Rusijos ir Irano karių. Kontrolę jie įgijo po beveik mėnesio intensyvių mūšių, kurių eigą kritikavo tiek žmogaus teisių aktyvistai, tiek Vakarų valstybės ir tarptautinės organizacijos – jie vyko beveik nepaisant civilių gyvybės. Antradienio vakare buvo paskelbta, jog iš Alepo bus leista pasitraukti penkiems tūkstančiams kovotojų kartu su šeimomis, tačiau trečiadienį evakuacija vis dar nebuvo pradėta.

Nuolatos apie Siriją rašantis švedų žurnalistas ir Artimųjų Rytų realijų analitikas Aron Lund pažymi, kad al-Assado režimo pergalė Alepe yra vienas iš lūžinių momentų Sirijos kare. Alepas buvo kontroliuojamas ne teroristinės „Islamo valstybės“, o sukilėlių, iš kurių buvo tikimasi nuosaikumo. Todėl jie buvo remiami Vakarų, kaip alternatyva tiek tironiškam al-Assado režimui, tiek kietos linijos sunitų islamistams ir džihadistams. Alepas, kuriame jie turėjo dešimčių tūkstančių žmonių paramą, buvo pagrindinis socialinis ir politinis pagrindas, į kurį atsispyrę jie galėjo tęsti kovą. Dabar jų perspektyvos labai miglotos, Alepo užėmimas smarkiai perbraižė kovos lauko žemėlapį, kurį bando paveikti ir kitos regioninės galybės, kaip kad Turkija ar Saudo Arabija.

Tačiau šios geopolitinės pastabos yra viena, o kryžminėje ugnyje atsidūrę konkretūs žmonės yra kita. Būtent šį, konkrečių žmonių likimo aspektą, per sekmadienio vidudienio maldą, pabrėžė popiežius Pranciškus, prašydamas visų prisiminti, jog Alepas visų pirma yra „miestas, kad ten yra žmonės: šeimos, vaikai, seneliai, ligoniai..“ Pirmadienį buvo pranešta apie al-Assadui įteiktą asmeninį Pranciškaus laišką, prašant laikytis humanitarinių standartų, leisti žmonėms gauti humanitarinę paramą. Galima konstatuoti, jog karo žurnalistams šiomis dienomis perduodant al-Assado opozicijoje buvusių šeimų nuogąstavimus, kad Alepui pilnai patekus į režimo kontrolę prasidės masinės žudynės ir pasirodžius žinioms, kad vienur ar kitur jau civiliai buvo savavališkai nužudyti, toks popiežiaus Pranciškaus prašymas yra labai savalaikis, neatsitiktinis. Laišką Sirijos prezidentui įteikė vienas iš naujųjų kardinolų Mario Zenari, Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Damaske.

Apie šią kasdienę žmonių būseną italų dienraščiui „La Stampa“ iš Alepo papasakojo t. Ibrahim Alsabagh, pranciškonas, kartu su dar trimis broliais gyvenantis vakarinėje Alepo dalyje, kuri jau seniau pateko į režimo kontrolę.

Pasak jo, žmonės iš tiesų išsekę ir pavargę, net ir nekalbant apie bombas. Elektra ir vanduo pasiekia su pertraukomis, kartais ilgomis, trūksta maisto ir vaistų arba jų kainos yra per aukštos absoliučiai daugumai žmonių, kurių dar yra likę šimtai tūkstančių. Krikščionys, kaip ir nemažai kitų, palieka miestą, kurio daug kvartalų virto betono laužynu: net jei karas pasibaigtų, jų akyse tai miręs miestas, kurio atstatymui prireiktų dešimtmečių ir didžiulių pinigų, kurių nėra, nes nebėra darbo ir prekybos.

T. Ibrahim pasakojo, jog privačių aukotojų dėka jų bendruomenė sugeba įsigyti ir atgabenti maisto ar vaistų, kurie yra išdalijami žmonėms. Be to, broliai kasdien eina savo rankų darbu padėti žmonėms vienoje ar kitoje situacijoje. Jis pasidžiaugė, kad tai buvo „užkrečiama“: jei iš pradžių jie buvo vieni, tai dabar jiems padeda gana gausus  savanorių, vyrų ir moterų būrys. Darbo yra nepaprastai daug, dienos įtemptos ir todėl, pabrėžia pranciškonas, svarbu būti arti Eucharistijos, maldos, nes iš kur kitur, jei ne iš Kristaus galima gauti jėgos ir širdies, kurių reikia norint padėti ir išklausyti šią sužalotą žmoniją. Dažniausiai tai maži gestai, tačiau nepakeičiami ir būtini.

Kalėdoms, pasakojo pranciškonas iš Alepo, dar nėra programos. Vakaro budėjimo nebus, nes tai pernelyg pavojinga. Tačiau tikimasi aukoti Mišias, kaip įprasta, saulei tekant ir vėliau apsikeisti sveikinimais bendruomenėje, stengiantis vaikams parengti mažą dovanėlę, gal būt sausainį ar rūbelį. (Vatikano radijas)