Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Popiežius / Susitikimai

Popiežius: Kankinių kraujas – krikščionių vienybės sėkla


Popiežius Pranciškus priėmė Katalikų Bažnyčios ir Rytų Ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo tarptautinės komisijos narius, užbaigusius šiomis dienomis vykusį susitikimą, skirtą Eucharistijos sakramento teologiniams, ekleziologiniams ir istoriniams aspektams. Kasmetinis komisijos posėdis dalinai sutapo su neseniai minėta maldos savaite už krikščionių vienybę. Komisijos nariai dalyvavo trečiadienio vakarą popiežiaus Pranciškaus vadovautuose maldos savaitės uždarymo mišparuose Romos Šv. Pauliaus bazilikoje.

„Drąsinu jus tęsti darbą, su viltimi, kad jis padės kuo greičiau sulaukti tos trokštamos dienos kai atkūrę visišką bažnytinę vienybę galėsime kartu prie to paties altoriaus švęsti Viešpaties Aukos sakramentą“, - sakė Pranciškus.

Popiežius taip pat paminėjo, kad Rytų Ortodoksų Bažnyčių tikintieji gyvena šalyse, kuriose vyksta karai, kenčia persekiojimus ir smurtą. „Kiekvieną dieną jūsų Bažnyčios susiduria su kančia ir yra pašauktos skelbti santaiką, kantriai ugdyti viltį, guosti žmones Viešpaties duodama taika“.

„Krikščionių gyvenimo centras, Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinys, yra atramos taškas  ir mūsų pastangoms atkurti vienybę. Kankiniai mums rodo kelią į vienybę. Kiek kartų kankinystė suvienijo nevieningus krikščionis. Visų bažnytinių tradicijų kankiniai ir šventieji jau yra pasiekę vienybę Kristuje. Jų vardai surašyti į vieną Dievo Bažnyčios kankinių knygą. Žemėje iš meilės paaukoję savo gyvybes, dangiškojoje Jeruzalėje jie kartu stovi priešais Avinėlį. Jų paaukotos gyvybės mus skatina spartinti žingsnius link vienybės. Pirmųjų amžių Bažnyčia skelbė, kad kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla. Šiandien, - sakė Pranciškus, - kankinių kraujas yra tikinčiųjų vienybės sėkla, yra vieningos ateities ženklas ir ją kurianti priemonė“.

Baigęs savo kalba, popiežius paragino visus susitikimo dalyvius, kartu, kiekvienas savo kalba, sukalbėti „Tėve mūsų“.

Rytų Ortodoksų Bažnyčiomis vadinamos tos krikščionių bendrijos, kurios nuo Romos ir nuo Bizantijos dėl kai kurių teologinių kontroversijų atsiskyrė daugiau kaip prieš pusantro tūkstančio metų, 451 m. vykusio Chalkedono susirinkimo metu. Pastarosioms Bažnyčioms priklauso Egipto koptų, Antiochijos sirų patriarchatai, dalis armėnų krikščionių, Indijos Malankarų ir Etiopijos bei Eritrėjos Bažnyčios. Iš laiko perspektyvos žiūrint į teologines problemas, dėl kurių prieš pusantro tūkstančio metų įvyko skilimas, šiandien pripažįstama, kad iš tiesų didelių skirtumų tarp Bažnyčių mokymo nebūta, o ginčų priežastimi labai dažnai buvo asmeniniai nesusipratimai, netikslus ir iki galo neišsiaiškintas tikėjimo tiesų formulavimas, kurį, savo ruožtu, lėmė skirtingos tautų kultūrinės tradicijos arba paprasčiausiais vien kalbiniai niuansai. Būtent šitaip skirtumai buvo įvardinti bendrojoje deklaracijoje, kurią jau 1984 m. pasirašė popiežius Jonas Paulius II ir tuometinis Antiochijos Sirų Ortodoksų patriarchas, abu įsipareigodami tęsti dialogą ir siekti vienybės. Panašūs kontaktai buvo palaikomi ir su kitomis Rytų Ortodoksų Bažnyčiomis. 2003 m. dialogui buvo suteiktas institucinis pavidalas – įkurta Tarptautinė Katalikų ir Rytų Ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo komisija, kurios narius ir priėmė popiežius Pranciškus penktadienio rytą. (Vatikano radijas)