Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:
Vatikano radijas

Pagrindinis puslapis / Bažnyčia / Bažnyčia pasaulyje

Bendras krikštas – ekumenizmo pagrindas ir pradžia


Vienas iš ilgalaikių popiežiaus vizito Egipte ir susitikimo su koptų ortodoksų Bažnyčios galva Tawadrosu II vaisių bus bendra deklaracija. O šios vienas iš pagrindinių punktų yra bendro krikšto pripažinimas.

Deklaracijoje buvo pripažinta, kad, koptai ir katalikai, esame saistomi krikšto, kad per krikštą tampame Kristaus Kūno nariais, kaip pabrėžiama apaštalo Pauliaus laiške korintiečiams (1 Kor 12,13).

„Šis bendras paveldas yra pagrindas piligrimystei link pilnos bendrystės, kurią atliekame kartu, augdami meilei ir susitaikymui“, patvirtina abu ganytojai, pažadėdami, jog „viena siela ir viena širdimi sieksime, nuoširdžiai, nekartoti vienoje iš mūsų Bažnyčių gauto krikšto, jei kas nors norėtų tapti kitos nariu“.

Gali kilti klausimas: kodėl iš viso yra kalbama apie tokio, rodos, akivaizdaus dalyko, kaip kad krikštas, pripažinimą? Kaip gimė tokia problema?

Yra svarbios bent dvi istorinės aplinkybės. Viena, tai ginčai apie Kristaus prigimtį, ypač IV-V amžiais ir jų metu vykusiuose bažnytiniuose susirinkimuose. Klausimas buvo ir yra nelengvas – kaip Kristuje dera žmogiškas ir dieviškas matmenys? Ar ir kaip jame susilieja žmogiška prigimtis ir dieviška prigimtis? 451 metais vykęs Chalkedono (dabartinio Stambulo apylinkėse) susirinkimas suformulavo tikėjimo išpažinimą šiuo klausimu, kuris buvo priimtas daugelio ir galioja iki pat šių dienų, tačiau ne visų. Tarp šios formulės nepriėmusių buvo ir krikščioniškos bendruomenės Egipte. Dabartinė koptų ortodoksų Bažnyčia savąja ekleziologija, kitaip tariant, samprata apie Bažnyčią, yra jų įpėdinė, amžiams bėgant atsiradus ir kitiems skiriantiems elementams.

Kita svarbi istorinė aplinkybė yra būdas, kuriuo, jau moderniaisiais laikais, koptų ortodoksams teko susidurti tiek su katalikybe, tiek su protestantais. Jų misionieriai atvyko su prancūzų ir anglų kolonijiniais režimais. Šiame kontekste skirtingos teologinės tradicijos neretai pradėdavo tarnauti ne tiek dialogui ir nuoširdžiam tiesos ieškojimui, kiek nacionaliniam išdidumui ir politiniams procesams. Todėl, kaip pastebima ne vieno padėtį  žinančio apžvalgininko, dažnam koptui ekumenizmas yra tarsi dar viena kolonializmo išraiška, grėsmė jo savasčiai. Ir šiandien nelengva tokią nuostatą pakeisti ir paaiškinti, kad ekumenizmo esmė visai kita.

Kita aplinkybė liečia apeigas. Koptai krikštija pilnai panardindami, o katalikai apšlakstydami, apipildami vandeniu. Ir nors sutinkama, kad krikšto supratimas yra toks pat, kai kuriems būdas krikštyti yra lemiamos svarbos.

Po Vatikano II Susirinkimo katalikų Bažnyčiai įsitraukus į ekumeninį judėjimą su koptais ortodoksais buvo pasiektas bendras supratimas, kad nors formulės apie Kristaus prigimtį yra skirtingos, jos nėra tarpusavyje prieštaraujančios, jog katalikai ir koptai ortodoksai yra tikros apaštalinės Bažnyčios. Taip buvo išspręsta viena iš didžiausių ir principinių kliūčių tarpusavio santykiams. Kita vertus, koptų ortodoksų popiežius Shenouda III, nors ir prisidėjęs prie bendro supratimo, pasisakė už kataliko arba protestanto perkrikštijimą, jei šis dėl įsitikinimų, dėl mišrios santuokos norėtų įsilieti į koptų ortodoksų gretas. Shenouda III krikštą siejo su doktrinos visuma. Nors jis pripažino, kad katalikų Bažnyčia yra tikra, gerbtina, tačiau tampant koptų ortodoksu priimama doktrinos visuma yra šiek tiek skirtinga, todėl reikia ir naujo krikšto.

Ir nors tarp koptų ortodoksų vyresniųjų yra ir toliau taip manančių, dabartinio koptų popiežiaus Tawadroso perspektyva yra ganėtinai skirtinga: krikštas suvokiamas kaip jau egzistuojanti bendra tikrovė ir saitas tarp visų krikščionių, pagrindas kitiems žingsniams. (Vatikano radijas)