Šventojo Sosto pareigūnai apie religijos laisvę: apie kasmet nužudomus tūkstančius
krikščionių ir apie siūlymą jiems viešumoje patylėti
Šiomis dienomis dviejuose skirtinguose kontekstuose Šventojo Sosto pareigūnai priminė
skaudžią religijos laisvės problemą.
Šventojo Sosto diplomatas, nuolatinis
stebėtojas Jungtinių Tautų Organizacijoje Ženevoje, arkivyskupas Silvano Tomasi pasisakė
Žmogaus teisių tarybos 23-iojoje sesijoje.
Rimti religijos laisvės pažeidimai
yra bendras reiškinys. Kai kurios krikščionių bendruomenės tapo sistemingų atakų ir
diskriminacijos aukomis. Tai kelia gilų Šventojo Sosto ir daugelio demokratinių vyriausybių
rūpestį, sakė arkivyskupas Tomasi.
Jis pacitavo amerikiečių tyrinėtojų parengtą
ir gerai dokumentuotą tyrimą, kuris skelbia išties šokiruojančius skaičius: kasmet
daugiau nei 100 000 krikščionių nužudomi dėl vienų ar kitų motyvų, susietų su jų tikėjimu.
Dar didesnis skaičius žmonių priversti bėgti, yra prievartaujami, pagrobiami, kaip
kad du ortodoksų vyskupai Sirijoje. Dalis diskriminacijos aktų yra netolerancijos,
terorizmo, fanatizmo pasekmės.
Tačiau, pabrėžė arkivyskupas Tomasi, ir kai
kuriose Vakarų valstybėse, kuriose krikščionys istoriškai yra visuomenės dalis, stebima
tendencija išstumti juos į pakraščius iš viešojo gyvenimo, ignoruoti jų istorinį ir
socialinį indėlį, netgi suvaržyti tikėjimo bendruomenių karitatyvinę veiklą.
Tačiau
pati Žmogaus teisių taryba yra pripažinusi, kad religijos prisideda tiek prie pavienių
žmonių, tiek prie visos visuomenės gerovės.
Šioje perspektyvoje verta paminėti
keletą skaičių apie katalikų Bažnyčios tarnystę žmonėms, nepriklausomai nuo jų religijos
ar kilmės. Švietimo ir ugdymo srityje Bažnyčia administruoja virš 70 000 vaikų darželių.
Daugiau nei 30 milijonų vaikų mokosi pradinėse katalikiškose mokyklose, kurių skaičius
viršija 90 000. 17 milijonų vaikų mokosi pagrindinėse mokyklose, kurių yra gerokai
virš 40 000. Pusšešto milijono jaunuolių mokosi katalikiškose aukštosiose ir aukštesniosiose
institucijose, universitetuose.
Sveikatos apsaugos lauke katalikų Bažnyčia
administruoja virš 5000 ligoninių, virš 18 000 klinikų, virš 17 000 senelių ir neįgaliųjų
namų, virš 34 000 socialinės reabilitacijos centrų, virš 9000 našlaičių namų, tūkstančius
kitų institucijų, skirtų pagalbai šeimoms ir kitiems, nekalbant apie tą veiklą, kuri
vykdoma tarp pabėgėlių.
Vyriausybės turi pripažinti religijos laisvę, kaip
ir indėlį, kurį krikščionys duoda visuomenėms, pabrėžė arkivyskupas Tomasi.
*
Europos
saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) susitikimo praėjusią savaitę programoje
Albanijoje taip pat buvo įtraukta religinės netolerancijos tema. Šiame susitikime
kalbėjo vyskupas Mario Toso, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos sekretorius.
Jis
priminė, kad nors prieš trejus metus ESBO valstybės narės deklaravo įsipareigojimą
prieš religinę diskriminaciją, tame tarpe ir krikščionių, faktiškai krikščionių diskriminacijos
pavyzdžių daugėjo.
Reikia apgailestauti, kad ESBO regione stengiamasi nubrėžti
liniją tarp religinių įsitikinimų ir religinės praktikos. Todėl krikščionims viešoje
erdvėje ir net teismuose dažnai užsimenama, kad savo namuose ir galvose jie gali tikėti,
kaip nori, tačiau viešai pagal savo tikėjimą elgtis negali. Tačiau tai tik iškraipyta
ir apribota religijos laisvės samprata. Ne tokia religijos laisvė buvo įtvirtinta
tarptautiniuose dokumentuose, tarp jų ir ESBO.
Tarp daugelio galimų krikščionių
diskriminacijos pavyzdžių, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos sekretorius
paminėjo du. Pirma, pastaraisiais metais buvo atvejų, kai krikščionys buvo areštuoti,
susilaukė grasinimų ir bausmių iš teisėsaugos pusės dėl kalbėjimo iš krikščioniškos
perspektyvos apie nuodėmingą elgesį, apie seksualinį nemoralumą. Net privatūs pokalbiai
socialiniuose tinkluose gali tapti pagrindu kriminaliniam skundui ar netolerancijai
daugelyje Europos valstybių. Antra, krikščionių netolerancija pastebima tais atvejais,
kurie liečia sąžinę, ypač darbo vietoje.
Stebina, kad po tiek amžių kovos dėl
religijos laisvės kai kuriose šalyse piliečiai yra verčiami pasirinkti tarp dviejų
nepriimtinų scenarijų: išsižadėti tikėjimo arba veikti prieš jį, arba prarasti pragyvenimo
šaltinį. Tačiau vyriausybės turėtų garantuoti krikščionims teisę kalbėti laisvai ir
tais atvejais, kai vyriausybėms ir kitiems tai nemalonu, taip pat užtikrinti laisvę
elgtis pagal sąžinę. Krikščionių diskriminacija, taip pat ir tose visuomenėse, kur
krikščionys sudaro daugumą, turi būti vertinama rimtai, panašiai, kaip antisemitizmas
ar islamofobija.
Netolerancija vardan „tolerancijos“ turi būti pavadinta savo
vardu ir viešai pasmerkta. Neigti religiniam argumentui vietą viešojoje erdvėje yra
netolerantiška ir antidemokratiška. Ten, kur gali susidurti įvairios teisės, religijos
laisvė neturi būti vertinama kaip žemesnės kategorijos. Religijos laisvė negali ir
neturi būti sulieta su tolerancijos klausimu. Jei tolerancija būtų aukščiausia žmogiška
vertybė, paprasčiausiai kiekviena pretenzija į tiesą, kuri neapima kitų, būtų pavadinta
netolerantiška. Panašiai klaidinga manyti, kad visi įsitikinimai yra vienodai geri.
Teisė tikėti į Dievą ir praktikuoti šį tikėjimą yra fundamentali žmogaus teisė ir
Šventasis Sostas tikisi, kad ESBO susitikimas padės kovoti su netolerancija ir neapykantos
nusikaltimais prieš krikščionis. (Vatikano radijas)