Ambasadorė prie Šventojo Sosto I. Vaišvilaitė: „Dialogas visų pirma reikalingas Lietuvos
viduje“
Liepos 1 d. Lietuvai perimant pirmininkavimą ES Tarybai, Vatikano radijas pakalbino
Lietuvos Ambasadorę prie Šventojo Sosto I. Vaišvilaitę apie tai, kaip jis atsispindės
Ambasados prie Šventojo Sosto veikloje, kokie numatyti renginiai, prioritetai. Pasiteiravome
jos nuomonės, koks galėtų būti Bažnyčios ir apskritai tikinčiųjų indėlis į šį svarbų
Lietuvos istorijai etapą.
Lietuva perima pirmininkavimą ES Tarybai.
Su kokiomis nuotaikomis pasitinka šį momentą Lietuvos Respublikos Ambasada
prie Šventojo Sosto?
Džiugiomis, kadangi Lietuvai tai didelis įvykis ir,
be abejonės, didelis uždavinys: mes esame maža ambasada prie Šventojo Sosto, bet šio
pirmininkavimo dėka ambasada, kaip ir pati Lietuva, tampa daug matomesnė. Turime
galimybę surengti visą eilę renginių: susitikimų, parodų, koncertų – tai, ko ši ambasada
nedarė dešimtmečiais, ir šiuo atveju tikrai yra galbūt visų pirma ir Lietuvos, ir
ambasados prisistatymas diplomatinei bendruomenei, esančiai prie Šventojo Sosto.
Kaip
tai atsispindės ambasados prioritetuose? Kokie renginiai, veikla numatyta?
Kaip
tik liepos 2 d. organizuojame pirmininkavimo pradžios paminėjimo renginį, rugsėjo
26 d. rengiame diskusiją dėl Rytų Bažnyčių Rytų Europoje. Ši diskusija sutampa su
Lietuvos iškeltu Rytų partnerystės prioritetu. Šio renginio metu ambasadoriai prie
Šventojo Sosto kalbėsis su Krikščionių vienybės tarybos pirmininku kardinolu K. Kochu,
kuris, beje, visai neseniai grįžo iš vizito Ukrainoje. Iš tiesų, Katalikų Bažnyčios
dialogo su Rytų Bažnyčiomis realybė Rytų Europoje toli gražu ne visiems yra pažįstama,
galbūt mūsų regionas šį klausimą geriau išmano. Taip pat ambasada rengia parodą,
kuri yra ne tik pirmininkavimo laikotarpiui numatytas renginys, bet kartu tai yra
ir Žemaitijos krikšto, kurį minėsime iki 2017 m., pristatymas. Paroda skirta medinėms
Žemaitijos bažnyčioms, mūsų labai raiškiam paveldui. Pirmininkavimo laikotarpiu
numatyta dar pora koncertų bei kelios diskusijos. Tad tikrai galima pasakyti, kad
galimybės būti tokia aktyvia ambasada neturėjo dvidešimt metų.
Neseniai
Lietuvos vyskupai išplatino komunikatą, kuriame rašoma, jog visuomenės
progresas matuojamas žmogaus moraline būkle, o ne vien bendrojo vidaus
produkto augimu ar ekonominiais rodikliais. Išties, pagarba žmogaus orumui, pagarba
pačiam žmogui, piliečiui dažnai Lietuvoje įvardijama kaip viena
silpnesnių grandžių visuomenės sąmonėje.
[...] Žmogaus laimė ne visada
priklauso nuo turėjimo, bet jis turi turėti bent jau minimumą, ir tas kas yra tas
minimumas, kas leidžia oriai gyventi. Popiežius Pranciškus yra ne kartą pateikęs to
oraus gyvenimo apibrėžimą, sakydamas, kad orus gyvenimas tai žmogaus sugebėjimas išlaikyti
savo šeimą, pačiam rūpintis savimi ir kartu realizuoti tas savo galimybes, kurias
jis mano esant reikalinga realizuoti. Tokio uždavinio Lietuvoje galbūt tikrai truputį
pasigendame, arba tie uždaviniai yra per daug techniškai formuluojami, kad žmonės
su jais tapatintųsi. Šiuo atveju būtų labai džiugu ir naudinga, kad dažniau būtų girdimas
Bažnyčios balsas – ne tik vyskupų, bet ir tikinčiųjų, ir klero; kad apskritai šiais
klausimais krikščionys daugiau pasisakytų ir veiktų, nes manau, kad būtent krikščionys
čia turi ką duoti Lietuvos visuomenei. Tą patį sako įvairios Europos Bažnyčių institucijos,
kurios stengiasi dalyvauti Europos Sąjungos kūrime ir padėti eiti į priekį.
Šiuo
pirmininkavimo metu Lietuva turės galimybių daugiau veikti, būti matoma ne
tik politinėje ar socialinėje sferoje, galbūt tai bus
proga labiau atsiskleisti, tapti labiau matoma ir Lietuvos Bažnyčiai
Europos lygiu?
Norėtųsi tikėti, nes tiesa, kad Lietuvos Bažnyčia,
kaip ir Lietuvos visuomenė, įėjo į platesnį pasaulį labai neseniai, tad tokios tarptautinės
patirties turi nedaug, nors, be abejonės, Lietuvos vyskupų konferencija yra atstovaujama
ir Europos vyskupų konferencijų komisijoje (COMECE), kitose institucijose; yra
mūsų kunigų, kurie yra baigę mokslus užsienyje, dirbę. Tačiau galbūt kartais jaučiama
nuostata, kad turime labai mažai jėgų ir galimybių, ar kad savos problemos labai didelės,
kad nėra kaip kitais rūpintis. Bet man atrodo, kad vis daugiau Lietuvos krikščionių
suvokia, jog savas problemas lengviau spręsti, jei matai kitų problemas ir padedi
ieškoti sprendimo, ir pajunti, kad duodamas gauni. Tad pirmas labai svarbus žingsnis
– tai išeiti iš savo uždarumo, susitelkimo vien ties savimi. O tada, kai aukoji, -
kaip ne vienas aukojantis yra pasakęs, - netikėtai pasijunti turtingesnis ir pradedi
gauti. Nesinori sakyti, kad tai paprasti mainai, bet manau, kad pirmiausiai davimas
keičia perspektyvą
Vieni didesnių iššūkių, kurie šiuo metu aktualūs visame
pasaulyje – pagarba žmogaus gyvybei, grėsmės tradicinei šeimos sampratai. Ką mes šiuo
atžvilgiu galime pasakyti Europai?
Bažnyčia labai aiškiai žino,
kas yra šeima, ir savo požiūrio į šeimą nekeičia. Vienas iš paklydimų galbūt yra Bažnyčios
noras kalbėtis apie šeimą pirmiausiai su valstybe, o ne su visuomene. Tai yra su
valdžios institucijomis, o ne su pačia visuomene. Tad jei norėtume kalbėti apie dialogą
dėl vertybių, tai visų pirma tas dialogas reikalingas Lietuvos viduje. Kol kas aš
matau liudijimą, pvz. kaip kad Lietuvos jaunimo dienos, šeimos sąjūdžiai, ir pan.,
bet dialogo - ne. Liudijimas labai svarbu, tai iš tikrųjų svarbiausias dalykas, bet
kalbėjimasis irgi yra svarbus. Ir prieš norėdami ką nors pasakyti Europai, manau,
kad mes turime pradėti sakyti sau, tarpusavyje. Klausytis ir sakyti. (Vatikano
radijas)