Popiežius pasveikino seminaristus ir vienuolijų naujokus, Tikėjimo metų proga atvykusius
į Romą (+video)
Popiežius Pranciškus šeštadienio pavakare susitiko su keliais tūkstančiais seminaristų
ir vienuolijų naujokų bei naujokių, dalyvaujančių Tikėjimo piligrimystėje į Romą,
prie apaštalų kapų. Būsimieji kunigai ir vienuoliai iš septyniasdešimties pasaulio
šalių Romoje lankosi nuo ketvirtadienio. Tos dienos vakarą jie lankė apaštalo šv.
Petro kapą Vatikano bazilikoje ir atnaujino Tikėjimo išpažinimą. Penktadienį keliose
Romos bažnyčiose vyko katechezės keliomis pagrindinėmis kalbomis. Šeštadienis buvo
skirtas Susitaikinimo sakramentui ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijai tose pačiose
bažnyčiose, kur dieną anksčiau vyko katechezės. Galiausiai šeštadienio pavakare visi
piligrimystės dalyviai susirinko į Vatikano audiencijų salėje vykusį liudijimų vakarą,
kurio antroje dalyje dalyvavo ir popiežius Pranciškus. Galiausiai kulminacinis ir
baigiamasis seminaristų ir vienuolijų naujokų bei naujokių piligrimystės momentas
– popiežiaus Pranciškaus aukojamos Mišios sekmadienio rytą.
Prieš šios piligrimystės
pradžią, liepos 1-4 dienomis, Romoje vyko Europos pašaukimų kongresas, kuriame dalyvavo
21 Europos šalies ir JAV bei Kanados vyskupų konferencijų atstovai. Pirmoji kongreso
diena buvo skirta šių metų kovo mėnesį Katalikiškojo ugdymo kongregacijos paskelbtoms
sielovadinėms pašaukimų ugdymo gairėms. Antrąją dieną pagrindinį pranešimą - „Dievo
Žodis - džiugių ir vaisingų liudijimų apie pašaukimus versmė“ – skaitė biblistas
kun. Bernardo Estrada. Trečią ir ketvirtą dieną vyko mažesni teminiai susitikimai
ir diskusijos.
Pirmasis europinis pašaukimų kongresas buvo surengtas 1990 m.
Lozanoje. Ateinančiais metais toks kongresas vyks Varšuvoje.
Dabar grįžtame
prie šeštadienio pavakare vykusio popiežiaus susitikimo su seminaristais ir naujokais
ir siūlome keletą minčių, kuriomis su jais šeštadienio vakarą dalijosi Šventasis Tėvas.
Pasak
Popiežiaus, dabartinis metas nėra palankus pašaukimams. Šiandien viešpatauja provizoriškumo,
laikinumo kultūra, kuri yra rimta kliūtis galutiniams, visam gyvenimui priimamiems
apsisprendimams. Su šia problema susiduriama ir šeimų gyvenime – vis dažniau girdime
žmones samprotaujant: „kol vienas kitą mylėsime, gyvensime kartu, o kaip bus vėliau
– pamatysime“. Panašiai ir su pašaukimais į kunigus ir vienuolius: aplink viešpataujanti
provizoriškumo kultūra nepalanki rimtiems ir galutiniams, visam gyvenimui priimamiems
sprendimams. Dėl to labai svarbu sugebėti sutikus Jėzų savo gyvenime, jam skirti visą
save visam laikui galutinai, popiežiaus žodžiais tariant – „iš vidaus užsidaryti duris“
Daiktai,
materialinės gėrybės, neteikia tikrojo džiaugsmo, - tęsė Popiežius. Tikrasis džiaugsmas
kyla iš bendravimo su kitais žmonėmis, iš susitikimo, iš suvokimo, kad esame mylimi,
kitų suprantami. Mus pašaukdamas, Jėzus mums sako: Tu man esi svarbus, aš tavimi pasitikiu
ir daug iš tavęs tikiuosi. Pasiaukodami Jėzui, aukodami jam savo meilę, mes duodame
skaistumo, celibato įžadą. Meilės Jėzui aukojamas nėra vienkartinis aktas. Jis tęsiasi
laike, vis labiau bręsta, kol tampa vaisinga dvasine, sielovadine tėvyste ir motinyste.
Jei kunigas nėra savo bendruomenės tėvas, jei vienuolė nėra motina visiems tiems,
su kuriais kartu darbuojasi, juos apninka liūdnumas. Kunigo, vienuolio ar vienuolės
liūdnumas – tai blogai išgyvenamo savo meilės paaukojimo Jėzui rezultatas. Kunigas
negali būti dvasiškai nevaisingas. Sesuo vienuolė negali būti dvasiškai nevaisinga,
- kalbėjo Šventasis Tėvas.
Tai tik keletas minčių iš gana ilgos expromptu sakytos
Popiežiaus kalbos. Spontaniškas bendravimas, trukęs gerą valandą, baigėsi visų kartu
įvairiomis kalbomis sukalbėtomis „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ maldomis bei Popiežiaus
suteiktu apaštališkuoju palaiminimu. (Vatikano radijas)