Vincenzo Paglia. Gera žmogui būti vienam ar šeimoje?
Šiomis dienomis Krokuvoje, Lenkijoje, vyko tarptautinė konferencija apie katalikų
Bažnyčios vaidmenį Europos integracijos procese. Rugsėjo 13 dieną arkivyskupas Vincenzo
Paglia, Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas, skaitė pranešimą apie „Šeimą, svajonę
ir visuomenės resursą“.
Savo pranešimą jis pradėjo komentuodamas vieną rugpjūčio
mėnesio žurnalo „Time“ numerį apie gyvenimą be vaikų. Viršelyje matome ant smėlio,
galbūt pliaže, išsitiesusius moterį ir vyrą. Galėtume pagalvoti, kad tai rugpjūčio
atostogos, tačiau antraštė „kai turėti visa tai reiškia neturėti vaikų“ byloja apie
ką kitą. Kalbama ne apie poros savaičių pertrauką, bet apie viso gyvenimo stilių.
Žinia yra aiški: vaikai yra kliūtis asmeninei laimei ir vystymuisi. Tačiau nuotraukoje
tik moters ir vyro galvos yra viename lygyje, o kūnai guli priešingomis kryptimis:
tarsi jie būtų susitikę trumpam nerūpestingos laimės akimirkai, pasiruošę atsikelti
ir iškeliauti priešingomis kryptimis. Straipsnio autorė Lauren Sandler komentuoja,
jog „moteris nėra viena“, turėdama galvoje tai, kad ji ne viena pasirenka tokį gyvenimo
būdą. Šiuolaikinė kultūra, rodos, skelbia tokią žinią: „gera būti vienam“, kai Biblijoje
Dievas sako priešingai – „negera žmogui būti vienam“.
Palaimintasis Jonas Paulius
II apaštaliniame paraginime „Bažnyčia Europoje – Ecclesia in Europa“ panašiai kaip
ir „Time“ žurnalas aprašo problemą – mažas gimstamumas, sunkumas, - kartais tiesiog
atsisakymas - įsipareigoti gyvenimui. Tačiau įvertinimas labai skirtingas. Popiežius
šio naujojo gyvenimo būdo nesieja su laime, bet su vienišumu, su tarpasmeninio solidarumo,
paramos struktūrų menkimu. Kieno įvertinimas yra teisingesnis? Tiesa, kaip rašė prancūzų
filosofas Lipovetsky, kad Europa išgyvena antrąją individualizmo revoliuciją, kai
dėl stipraus autonomijos troškimo priešinamasi bet kokiai institucionalizavimo formai,
kai kiekvienas norėtų būti pats sau šeimininku, visiškai nepriklausomu nuo kitų. Tačiau
tie, kurie pasirenka tokį gyvenimo būdą, kenčia nuo vienatvės.
Nėra abejonės,
kad šeima Europoje išgyvena krizę, tačiau tai nereiškia, kad ji yra pakeičiama kitomis
sugyvenimo formomis. Viena vertus, dažnai tai reiškia, kad vis daugiau žmonių gyvena
vieni. Antra vertus, tyrimai rodo, kad šeima yra pirmoje vietoje tarp dalykų, kurių
žmonės trokšta. Italijoje per 80 procentų žmonių, pasiekusių vedybinį amžių, teigia,
kad santuoka geriau už sugyvenimą. O ir iš likusių tik trys procentai sugyvenimą vertina
kaip galutinį ir paskutinį pasirinkimą, kiti – kaip pereinamąją fazę link šeimos.
Panašiai, Prancūzijoje 77 procentai išreiškė šeimos troškimą su tuo pačiu žmogumi
per visą gyvenimą. Lenkijoje 85 procentai pareiškė, kad negali įsivaizduoti laimės
be šeimos.
Tad šeima yra svarbiausias jaunų žmonių troškimas ir svajonė. Tačiau
tuo pat metu ji nėra lydima krikščioniškos meilės sampratos: ištikimybės iki gyvenimo
galo. Jonas Paulius II tai siejo su sekuliarizacijos procesu ir jo skleidžiama baime.
„Krikščioniškos atminties praradimas yra lydimas tam tikros ateities baimės“, rašė
jis.
Turint galvoje dabartinį skyrybų kontekstą, daug jaunų žmonių įžengia
į suaugusiojo amžių jau turėdami neigiamą patirtį apie išsiskyrusią šeimą. Jiems trūksta
meilės iki mirties liudijimo. Kita vertus, materialaus gyvenimo būdo nestabilumas
atgraso nuo troškimo visa tai perduot kitai kartai: kokia prasmė turėt vaikų, jei
ateitis nieko nesiūlo? Tačiau ne vien materialūs motyvai lemia demografinę žiemą Europoje.
Ji prasidėjo dar gerovės laikais ir šiandien Europa trūkstamą kartą kompensuoja tik
imigrantais. Tai, ko iš tiesų trūksta, yra viltis.
Arkivyskupas Paglia citavo
Popiežiškosios šeimos tarybos paruoštą studiją „Šeima, visuomenės resursas“, kuri
dokumentuoja ir iliustruoja kodėl šeima išlieka pamatine ir nepakeičiama socialinio
gyvenimo kolona. Santuoka suteikia kokybės santykiams ir tai turi teigiamų pasekmių:
biologinių, psichologinių, ekonominių ir socialinių tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Asmenys, suaugę ir vaikai, be šeimos yra pažeidžiamesni. Šeimos stabilumas yra brangus
gėris ir kai jo nėra, visi šeimos nariai rizikuoja. Šeima plėtoja santykius tarp asmenų
ir tarp kartų, ypač kai vaikas yra ne vienas – kaip paaiškinti broliškumo sąvoką,
kai dauguma neturi brolių ar seserų? Šeima yra resursas darbui, o ne atvirkščiai.
Tai svarbu suprasti: darbo pasaulis daug labiau naudojasi šeima, nei šeima darbo pasauliu.
Todėl būtina, kad darbo pasaulis atsižvelgtų į šeimų poreikius. Galiausiai šeima yra
pagrindinis socialinio kapitalo – pasitikėjimo, abipusiškumo ir bendradarbiavimo -
šaltinis.
Be abejo, šeima keitėsi amžių bėgyje. Tačiau ji išlieka socialine
ląstele, visuomenės šaltiniu ir pradžia, pirminiu asmenų humanizavimo veiksniu. (Vatikano
radijas)