Popiežiaus Pranciškaus Marijos dienų katechezė. Marijos tikėjimas (+video)
Šeštadienio, spalio 12 dienos pavakare, Tikėjimo metų kontekste šv. Petro aikštėje
buvo švenčiamos Marijos, Dievo Motinos, Bažnyčios ir mūsų Motinos, dienos. Maldai
padėjo tiesiai iš Fatimos Dievo Motinos šventovės atvežta Marijos statulėlė. Procesijoje
ji buvo atnešta ir pastatyta ant specialaus altoriaus. Popiežius Pranciškus šalia
jos kojų padėjo baltą rožinį. Galima priminti, kad Fatimos Marijos statulėlės karūnoje
yra ir kulka, kuri buvo ištraukta iš Jono Pauliaus II kūno po pasikėsinimo 1981 metų
gegužės 13 dieną, per Fatimos Dievo Motinos šventę. Palaimintasis Jonas Paulius II
buvo įsitikinęs, kad Marija tuokart jį apsaugojo.
*
Šv. Petro aikštėje
Popiežius Pranciškus, kartu su daugybe maldininkų, maždaug 800 marijinių judėjimų,
grupelių, delegacijų nariais, dalyvavo maldos valandoje „Via Matris“, apmąstant septynis
lemiamus Marijos gyvenimo momentus. Baigiantis valandai Pranciškus pasakė katechezę
apie Marijos tikėjimą, sau įprastu būdu išskirdamas tris jo elementus.
Pirmasis
Marijos tikėjimo bruožas yra tas, kad ji atrišo nuodėmės mazgą, kurį, kaip moko Vatikano
II Susirinkimo tėvai, sekdami šventuoju Irenijumi, surišo Ievos nepaklusnumas.
Nepaklusnumo
mazgas, nepasitikėjimo mazgas. Kai vaikas nepaklūsta mamai ar tėčiui, galime pasakyti,
kad užsiveržia nedidelis mazgas. Taip įvyksta, kai vaikas veikia suprasdamas ką daro,
kai įsiterpia melas. Daug kartų taip atsitinka. Tada santykis su tėvais turi būti
išvalytas nuo šio trūkumo, yra atsiprašoma, kad sugrįžtų harmonija ir pasitikėjimas.
Kažkas panašaus įvyksta ir mūsų santykyje su Dievu. Kai jo neklausome, nesekame Jo
valia, veikiame nepasitikėdami, nuodėmingai, mūsų viduje užsiveržia mazgas. Tokie
mazgai atima taiką ir ramybę. Jie yra pavojingi, nes gali dar labiau tarpusavyje susiraizgyti,
ir vis sunkiau bei skausmingiau juos atrišti.
Tačiau Dievo gailestingumui
nieko nėra neįmanomo. Jo malonė atpalaiduoja ir labiausiai užveržtus mazgus. Ir Marija,
kuri ištardama savo „taip“ atvėrė duris Dievui, kad būtų atrištas senojo nepaklusnumo
mazgas, yra motina, kuri kantriai ir švelniai veda mus pas Dievą, kad Jis su Tėvo
gailestingumu atrištų mūsų sielos mazgus. Paklauskime savęs: kokie mano gyvenimo mazgai?
Ar prašau Marijos, kad man padėtų pasitikėti Dievo gailestingumu, kad pasikeisčiau?
Antrasis
elementas: Marijos tikėjimas Jėzui suteikė žmogišką kūną. Bažnyčios Tėvai pabrėžė,
kad Marija pradėjo Jėzų tikėjime, o po to kūne, kai pasakė „taip“ Dievo apreiškimui
per angelą. Ką tai reiškia? Kad Dievas nenorėjo tapti žmogumi nepaisydamas mūsų laisvės,
norėjo gauti laisvą Marijos pritarimą.
Tačiau, kas Marijoje įvyko unikaliu
būdu, dvasiškai vyksta ir mumyse, kai priimame Dievo žodį nuoširdžiai ir geranoriškai,
ir juo gyvename. Tada tarsi Dievas mumyse įsikūnija, apsigyvena mumyse, nes jo buveinė
yra tuose, kurie jį myli ir gerbia jo žodį.
Klauskime savęs: ar tai iš tiesų
suprantame? Gal galvojame, kad Jėzaus įsikūnijimas yra tik praeities faktas, kuris
mūsų asmeniškai neliečia? Augti Jėzuje reiškia pasiūlyti jam savo kūną, su Marijos
nuolankumu ir drąsa; reiškia atiduoti jam savo rankas, kad jos paglostytų mažuosius
ir vargšus, kad mūsų kojos eitų susitikti su broliais, kad mūsų rankos prilaikytų
silpnuosius ir dirbtų Viešpaties vynuogyne, kad mūsų protas galvotų ir kurtų planus
Evangelijos šviesoje ir ypač, kad mūsų širdis mylėtų ir spręstų pagal Dievo valią.
Visa tai vyksta per Šventosios Dvasios veikimą. Leiskimės būti jos vedamais.
Paskutinis
elementas yra Marijos tikėjimas kaip kelias. Marija ėjo tikėjimo piligrimystėje, sako
Susirinkimas. Augti tikėjime, žengti pirmyn toje dvasinėje piligrimystėje, kuriuo
yra tikėjimas, reiškia sekti Jėzumi, jo klausyti, matyti kaip jis elgiasi ir žengti
jo pėdomis, turėti tokius pat jausmus ir nuostatas: nuolankumą, gailestingumą, artumą,
bet taip pat griežtą veidmainystės, stabmeldystės, dviveidystės atmetimą.
Jėzaus
kelias yra iki galo ištikimos meilės galas, iki gyvybės atidavimo, tai kryžiaus kelias.
Todėl tikėjimo kelias kerta kryžių ir Marija tai suprato nuo pat pradžių, kai Erodas
norėjo nužudyti vos gimusį Jėzų. Bet vėliau, kai Jėzus buvo atmestas, kryžius tapo
dar gilesniu: tada Marijos tikėjimas susidūrė su nesupratimu ir panieka; kai atėjo
Jėzaus „valanda“, kančios valanda, tada Marijos tikėjimas buvo kaip švieselė naktyje.
Šventojo šeštadienio naktį Marija budėjo. Jos liepsnelė, maža, bet ryški, degė iki
pat Priskėlimo aušros ir kai ją pasiekė žinia, kad kapas tuščias, jos širdyje išplito
tikėjimo džiaugsmas, krikščioniško tikėjimo Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu
džiaugsmas. Tai yra Marijos ir visos Bažnyčios tikėjimo kelio viršūnė. Koks yra mūsų
tikėjimas? Ar, kaip Marija, jį laikome įžiebę tamsiais, sunkiais momentais? Ar turiu
tikėjimo džiaugsmą?
Šį vakarą, Marija, dėkojame už tavo tikėjimą ir atnaujiname
savęs patikėjimą tau, mūsų tikėjimo Motina, - sakė Pranciškus.
*
Vėliau
šeštadienio vakare Fatimos Dievo Motinos statulėlė turėjo pasiekti Dievo Meilės Motinos
šventovę greta Romos, čia, per satelitą susijungus su kitomis šventovėmis iš viso
pasaulio, malda tęsis per visą naktį. Sekmadienio ryte Fatimos Dievo Motinos statulėlė
sugrįš į šv. Petro aikštę, Marijos dienos tęsis. (Vatikano radijas)