Bendroji audiencija. Mus vienija sakramentų, charizmų ir meilės bendrystė (+video)
Trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams sakytoje kalboje popiežius Pranciškus
tęsė prieš savaitę pradėtą katechezę apie Šventųjų bendravimą. Anąkart kalbėjęs apie
šventųjų asmenų bendrystę, šį trečiadienį Popiežius kalbėjo apie antrą tikėjimo Šventųjų
bendravimu aspektą – šventųjų dalykų, tai yra dvasinių vertybių bendrystę. Abu šie
aspektai vienas su kitu artimai susiję, nes krikščionių bendrystę ugdo dalijimasis
ir naudojimasis dvasinėmis vertybėmis, ypač sakramentais, charizmomis ir artimo meile.
Visų
pirma sakramentų bendrystė. Sakramentais išreiškiama ir gyvenama mūsų tarpusavio bendrystė,
nes juose mes susitinkame su Kristumi, mūsų Gelbėtoju, o per jį ir su mūsų tikėjimo
broliais. Sakramentai, - sakė Popiežius, - tai ne išorinės apeigos ir ne ritualai,
bet Kristaus galia. Sakramentuose yra Jėzus Kristus. Kai švenčiame Mišias, Eucharistijoje
yra gyvas Jėzus, jis mus suburia draugėn, mes tampame Tėvą šlovinančia bendruomene.
Kiekvienas iš mūsų Krikštu, Sutvirtinimu ir Eucharistija esame inkorporuoti į Kristų
ir suvienyti su visa tikinčiųjų bendrija. Tad jei, viena vertus, sakramentais gyvenama
Bažnyčioje, antra vertus – sakramentai „kuria“ Bažnyčią, ją ugdo, gimdo naujus vaikus,
suburia juos į šventą Dievo tautą, sutvirtina jų priklausomybę Bažnyčiai. Kiekvienas
susitikimas su Kristumi, sakramentuose mums dovanojančiu išganymą, mus ragina eiti
ir skelbti kitiems tą išganymą, kurį matėme, prie kurio prisilietėme, kurį sutikome
ir priėmėme. Sakramentų galia mes tampame misionieriais, jie įkvepia apaštališkąjį
uolumą skelbti Evangeliją kiekvienoje aplinkoje, taip pat ir ten, kur susiduriame
su priešiškumu. Misionieriškas uolumas yra pats tikriausias sakramentinio gyvenimo
vaisius, nes sakramentų dėka mes dalyvaujame Dievo, norinčio visus išgelbėti, išganomajame
darbe. Sakramentų malonė palaiko mumyse gyvą ir džiaugsmingą tikėjimą, sugebantį stebėtis
nuostabiais Dievo darbais ir atsispirti pasaulio stabų vilionėms.
Štai kodėl
svarbu, - sakė popiežius Pranciškus, - eiti Komunijos, svarbu, kad kūdikis būtų greitai
pakrikštytas, svarbu priimti Sutvirtinimo sakramentą. Kodėl? Dėl to, kad tai Jėzaus,
kuris mums padeda, buvimas su mumis. Svarbu, kad mes, kurie esame nusidėjėliai, eitume
išpažinties. „Bet tėve, aš bijau, kad mane kunigas apkuls“. Ne, jis tavęs neapkuls.
Žinai ką sutiksi Susitaikinimo sakramente? Sutiksi Jėzų, kuris tau atleidžia. Jėzus
tavęs laukia šiame sakramente. Ir tai ugdo visą Bažnyčią.
Antrasis šventų dalykų
bendrystės aspektas yra charizmų bendrystė. Šventoji Dvasia dalija tikintiesiems daugybę
dovanų ir dvasinių malonių. Ši, tam tikra prasme „išradinga“ Šventosios Dvasios dovanų
įvairovė skirta Bažnyčiai ugdyti. „Charizmos“ tai Šventosios Dvasios dovanos: tai
tam tikri bruožai, tam tikri sugebėjimai, tam tikros galimybės. Šios dovanos duodamos
ne tam, kad būtų paslėptos. Šias dovanas gauname, kad jomis dalintumės su kitais.
Jos suteikiamos ne tik gaunančiojo, bet visos Dievo tautos labui. Jei charizma būtų
skirta tik savęs iškėlimui, reikėtų suabejoti ar ja tinkamai naudojamės ir ar iš viso
tai tikra charizma. Charizmos tai ypatingos malonės, suteikiamos vieniems, daugybės
kitų labui. Tai atskirų asmenų sąžinėse ir gyvenimuose gimstantys sugebėjimai, įkvėpimai,
vidinės paspirtys visos bendruomenės gerovei. Šios dovanos pirmiausia pasitarnauja
Bažnyčios šventumui ir misijai. Visi esame kviečiami jas gerbti savyje ir kituose,
priimti kaip stimulus naudingus Bažnyčios gyvenimui ir veiklai. Šv. Paulius įspėjo:
„Negesinkite Dvasios“ (1 Tes 5,19). Negesinkite Dvasios, dalijančios šias dovanas,
gabumus, dorybes – visa tai, ko reikia Bažnyčios augimui. Kokia mūsų laikysena šių
Šventosios Dvasios dovanų atžvilgiu? Ar suprantame, kad Dvasia jas gali dalinti kam
nori? Ar priimame jas kaip dvasinę pagalbą, kuria Viešpats sustiprina mūsų tikėjimą,
duoda jėgų mūsų misijai pasaulyje? – klausė Šventasis Tėvas.
Toliau katechezėje
Popiežius palietė trečiąjį šventų dalykų bendrystės aspektą – meilės bendrystę. Jau
pirmųjų krikščionių laikais, pagonys juos stebėdavo ir sakydavo: „Žiūrėkite, kaip
jie vieni kitus myli, kaip jie vieni kitiems gero linki. Tarp jų nėra neapykantos,
nėra apkalbų“. Artimo meilė – tai mūsų širdyse Šventosios Dvasios išlieta Dievo meilė.
Charizmos labai svarbios krikščionių bendruomenei, bet jos tėra tik priemonės brandinti
artimo meilę, kuri, pasak šv. Pauliaus, yra aukščiau visų charizmų (plg. 1 Kor 13,1-13).
Be meilės net ir nuostabiausios dovanos būtų tuščios. Štai šis žmogus gydo kitus žmones.
Jis turi gydymo dovaną. Bet ar jo širdyje yra meilė. Jei yra, gerai, pirmyn, bet jei
nėra, jo Bažnyčiai nereikia. Jei nėra meilės, jokia dovana nenaudinga. Kur nėra meilės,
ten prisipildo egoizmo. Aš jūsų klausiu: jei mes visi būtume egoistai, tik egoistai,
galėtume gyventi kaip bendruomenė? Įmanoma taikiai gyventi būnant egoistais? Neįmanoma!
Dėl to reikalinga vienijanti meilė. Kiekvienas, kad ir pats mažiausias meilės įkvėptas
darbas, naudingas visiems. Dėl to, gyventi Bažnyčios vienybėje, meilės bendrystėje,
reiškia siekti nesiekti savo naudos, bet dalintis brolių skausmais ir džiaugsmais,
padėti nešti silpnųjų ir vargstančiųjų naštą. Šitoks solidarumas tai ne retorinė figūra,
ne tušti žodžiai, bet neatskiriama krikščionių bendrystės dalis. Jei gyvename artimo
meile, mes esame pasauliui Dievo meilės ženklas, esame vieni kitiems ir visiems Dievo
meilės „sakramentas“. Ir tai kur kas daugiau negu tik maži meilės darbai, kuriais
vieni kitiems patarnaujame. Tai kur kas gilesnė tikrovė: bendrystės dėka mes esame
pajėgūs visiškai prisiimti kito žmogaus džiaugsmą ir skausmą.
Dažnai mes pernelyg
sausi, abejingi, nedėmesingi; spinduliuojame aplink ne broliškumą, bet blogą nuotaiką,
šaltį, egoizmą. Argi įmanoma šaltumu, abejingumu ir egoizmu ugdyti Bažnyčią? Egoizmas,
abejingumas, šaltumas Bažnyčios neugdo. Bažnyčią ugdo tik Šventosios Dvasios skleidžiama
meilė. Viešpats mus kviečia į bendrystę su juo sakramentais, charizmomis ir meile;
kviečia deramai gyventi mūsų krikščioniškąjį pašaukimą. (Vatikano radijas)