Ar Jonas Paulius II gali būti paskelbtas Bažnyčios mokytoju? George‘o Weigelio paskaita
Krokuvoje.
Krokuvoje nuo lapkričio 4 iki 7 buvo minimos Jono Pauliaus II dienos. Vienas renginių
buvo trečiadienio, lapkričio 6-osios vakarą Krokuvos muzikos akademijos koncertų
salėje vykęs susitikimas su vienos populiariausių Jono Pauliaus II biografijų autoriumi,
amerikiečių rašytoju ir katalikų veikėju George‘u Weigeliu, kuris, beje, prieš du
mėnesius lankėsi Lietuvoje ir kalbėjo Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į
Lietuvą dvidešimtųjų metinių renginiuose.
Jono Pauliaus II biografas Krokuvoje
kalbėjo apie palaimintojo, netrukus šventojo šansus būti paskelbtam Bažnyčios mokytoju.
Pasak George‘o Weigelio, Jonas Paulius II yra vertas šio vardo suteikimo dėl penkių
priežasčių.
Jonas Paulius II anksčiau ar vėliau bus paskelbtas Bažnyčios mokytoju
visų pirma dėl to, kad paliko Bažnyčiai raktą į Vatikano II Susirinkimo mokymą. Susirinkimas
paskelbė keliolika dokumentų, įvedė nemažai labai svarbių drąsių naujovių, tačiau
prireikė ir tam tikro laiko atstumo, ir papildomų priemonių, kad Bažnyčia pradėtų
gyventi autentiška Susirinkimo dvasia. Ir tai, visų pirma Jono Pauliaus II vadovavimo
Bažnyčiai ir mokymo nuopelnas. Susirinkimas paruošė Bažnyčią naujam tūkstantmečiui.
Į naują tūkstantmetį Bažnyčia įžengė Jono Pauliaus II vadovaujama.
Antras Jono
Pauliaus II nuopelnas, dėl kurio jis vertas Bažnyčios mokytojo vardo, yra jo pastangos
spręsti vieną didžiausių problemų, su kuria Bažnyčia bandė dorotis per pastaruosius
du šimtus metų – tai yra, kaip skelbti krikščionybės tiesas šiuolaikiniam protui suprantamomis
kategorijomis. Ir iš tiesų, pasak George‘o Weigelio, Jonas Paulius II Aristotelio
ir Tomo Akviniečio mokymą labai išradingai ir drąsiai jungė su moderniosios fenomenologijos
mąstymu apie žmonijos problemas. Visa tai rėmėsi įsitikinimu, kad žmogus yra pajėgus
pažinti tiesą.
Trečiasis argumentas – tai Jono Pauliaus II skelbta krikščioniškoji
antropologija, pradedant jo pirmąją enciklika „Redemptor hominis“ ir ypač jo katechezių
ciklas 1979 – 1984 metais, šiandien vadinamas „kūno teologija“. Tai buvo labai išradingas
ir kūrybingas Bažnyčios atsakas į visa tai, ką septintame dešimtmetyje sukėlė vadinamoji
seksualinė revoliucija.
Ketvirtasis argumentas už paskelbimą Bažnyčios mokytoju,
pasak amerikiečio rašytojo, yra Jono Pauliaus II išplėtotas Bažnyčios socialinis mokymas,
ypač jo įžvalgos apie moralinės ir kultūrinės bazės reikalingumą demokratijos sąlygomis
veikiančioms politinėms ir ekonominėms institucijoms.
Kaip penktą svarbų nuopelną,
George Weigel įvardijo Jono Pauliaus II pontifikato metu įvykusį perėjimą nuo Tridentinės
Bažnyčios laikų prie naujojo evangelizavimo. Tai geriausiai išreikšta į naują tūkstantmetį
žengiančiai Bažnyčiai Jono Pauliaus II paskelbtu šūkiu: „Duc in altum“ – raginimu
iš vien institucinio Bažnyčios suvokimo seklumos plaukti į gilius postmodernaus pasaulio
vandenis ir jam skelbti Evangeliją, - kalbėjo Krokuvoje vykusiame minėjime George
Weigel.
Bažnyčios mokytojo titulas lig šiol suteiktas 35 labiausiai nusipelniusiems
vyrams ir moterims. Pernai spalio mėnesį popiežius Benediktas XVI Bažnyčios mokytojais
paskelbė šv. Hildegardą Bingenietę ir šv. Joną Avilietį. (Vatikano radijas / kai.pl)