Popiežiaus pokalbis su vienuolijų vyresniaisiais: Reikia formuoti širdį. Kitaip suformuosime
mažas pabaisas, kurios formuos Dievo tautą. Nuo to man šiaušiasi oda
Jėzuitų žurnalas „Civiltà Cattolica“ paskelbė atvirą ir nuoširdų popiežiaus pokalbį
su vienuolijų vyresniaisiais, kurie 2013 metų lapkričio pabaigoje buvo susirinkę į
82-ąją visuotinę asamblėją. Tris valandas Pranciškus kalbėjosi su vienuoliais, gyvai,
dažnai su humoro gyslele reaguodamas ir dialoguodamas su jais. Pateikiame kelių pokalbio
temų santraukas.
Koks yra vienuolinio gyvenimo vaidmuo šiandien? Atsakydamas
į šį klausimą Pranciškus pabrėžė, kad vienuolinio gyvenimo požymiai turi būti liudijimas
ir pranašystė. Liudijimas, nes Bažnyčia auga per tai, o ne per prozelitizmą, sakė
popiežius, primindamas, kad tai jo pirmtako Benedikto XVI žodžiai. Liudijimas neįprastu
elgesiu: dosnumu, auka, asketiškumu, savęs atsisakymu. Tai yra tarsi žadintuvo garsas
žmonėms, kurie pradeda klausti ką visa tai reiškia? Vienuolinis gyvenimas augina Bažnyčią
patraukimo keliu.
Pasak popiežiaus, jis nenori pavadinti vienuolinio gyvenimo
„radikaliu“, nes evangelinio radikalumo reikia kiekvienam krikščioniui. Vienuolinį
kelią labiau būtų galima pavadinti pranašišku.
„Turite iš tiesų būti liudytojais
skirtingu veikimo ir elgesio būdu. Tačiau gyvenime yra sunku, kad viskas būtų aišku,
tikslu, apibrėžta. Gyvenimas yra sudėtingas, sudarytas iš malonės ir nuodėmės. Jei
kažkas nenusideda, nėra žmogus. Visi suklystame ir turime pripažinti savo silpnumą.
Vienuolis, kuris prisipažįsta esąs silpnu ir nusidėjėliu neprieštarauja liudijimui,
kurį yra pašauktas teikti, priešingai, jį sustiprina ir visiems dėl to yra geriau.
Laukiu iš jūsų liudijimo“, - sakė Pranciškus.
Ir šiame pokalbyje su vienuoliais
popiežius palietė jam brangią periferijų temą, kuri yra raktinė jo mąstyme. Pasak
jo, norėdami suvokti tikrovę, turime palikti ramią centrinę poziciją ir patraukti
link periferijų. Tada išvengsime centralizmo, fundamentalizmo ar abstrakčių ideologinių
schemų: tai nėra sveika. Reikia priprasti mąstyti, suvokti tikrovę iš skirtingų perspektyvų.
Tikrovė nėra taisyklinga sfera, kurios kiekvienas taškas yra panašus į kitą, tačiau
daugiabriaunis kūnas, kurio kiekviena briauna yra skirtinga.
Vienuoliai klausė
Šventojo Tėvo apie tai, ką jis mano apie pašaukimų geografiją, kuri per pastaruosius
dešimtmečius stipriai pakito. Dauguma pašaukimų šiandien yra Azijoje ir Afrikoje,
tai lemia visą eilę kitų klausimų: kaip įkultūrinti pašaukimus, kaip atrinkti kandidatus,
kaip valdyti kongregacijas.
Viešpats laisvai žadina pašaukimus. Ko Jis nori
siųsdamas pašaukimus jaunose Bažnyčiose? Atsakymo neturime, bet turime klausti.
Pašaukimas
ir charizma, sakė popiežius, nėra distiliuoto vandens butelis. Turime pašaukimą išgyventi
energingai, naujame kultūriniame suvokime. Tai rizikinga. Žinoma, visada darysime
klaidų. Tačiau tai neturi stabdyti, nes kitaip darysime dar didesnių klaidų. Visada
turime atsiprašyti ir su gėda žvelgti į tas apaštalavimo nesėkmes, kurios nulemtos
drąsos trūkumo. Įkultūrinimas nėra folkloristinis prisitaikymas prie papročių, tai
mentaliteto klausimas. Tai nėra lengva, sakė Pranciškus, prisiminęs kiek turėjo vargo
gyvenant ir diskutuojant su vienu jėzuitu broliu, indėnu gvaraniu, tačiau reikia drąsiai
priimti šiuos iššūkius. Tai darė didieji vienuoliai misionieriai. Kita vertus, charizmos
įkultūrinimas nereiškia jos sureliatyvinimo.
Atsakydamas į klausimus apie
vienuolių formaciją, Pranciškus kalbėjo, jog ji turi remtis ant keturių kolonų: dvasinės,
intelektualinės, bendruomeninės ir apaštalinės formacijos. Jos turi būti statomos
vienu metu, o ne viena po kitos; tarp jų turi būti sąveika. Reikia kovoti su religinio
gyvenimo vaiduokliu, pasak kurio vienuolystė yra prieglauda nuo „išorinio“ ir sudėtingo
pasaulio. Popiežius pripažino, kad šiandien formacijos iššūkiai didesni, nei jo paties
jaunystės laiku, kai kultūra buvo paprastesnė, labiau organizuota. Šiandien ji turtingesnė
ir konfliktiškesnė. Problemos, pabrėžė popiežius, neišsprendžiamos uždraudžiant vieną
ar kitą dalyką. Reikia dialogo, reikia konfrontacijos. Vengdami problemų kai kuriuose
formacijos namuose jaunuoliai sukanda dantis, stengiasi nedaryt akivaizdžių klaidų,
šypsodamiesi laikytis taisyklių tol, kol jiems bus pasakyta: „gerai, užbaigei formaciją“.
Tačiau tai iš tiesų yra veidmainystė, klerikalizmo vaisius, kuris yra vienas iš baisiausių
blogių. Reikia įveikti šią klerikalizmo tendenciją formacijos namuose ir seminarijose.
Popiežius prisiminė jaunystėje gautą patarimą: „jei nori eit pirmyn, mąstyk
aiškiai, o kalbėk neaiškiai“. Tai kvietimas veidmainystei, kurios reikia bet kokia
kaina išvengti. Ji yra brandos ir krikščioniškos laisvės trūkumas.
Formacija,
popiežiaus žodžiais, yra amatininko, o ne policininko darbas. „Turime formuoti širdį.
Kitaip formuosime mažas pabaisas. O po to šios mažos pabaisos formuoja Dievo tautą.
Nuo to man šiaušiasi oda“, - sakė popiežius Pranciškus. Jis pridūrė, kad formacija
yra ne dėl jos pačios, bet dėl visos Dievo tautos, ji turės ją gydyti, veikti viduje
jos. Nereikia formuoti administratorių, reikia tėvų, brolių, bendrakeleivių.
Kalbėdamas
apie atvejus, kai jaunuolis dėl rimtų problemų turi išeiti iš vienuolinio instituto,
o vėliau įstoja į seminariją, Pranciškus sakė, kad reikia skirti nusidėjėlius nuo
sugedusių. Visi esame nusidėjėliai, bet ne visi esame sugedę. Galima priimti pirmuosius.
Popiežius Pranciškus apie vienuolinį gyvenimą kalbėjo kaip apie brolybę, apie
vienybę, kurie siekia toliau už konfliktus. Pastarieji yra neišvengiami, tam tikra
prasme net privalo egzistuoti, jei bendruomenė iš tiesų yra sąžininga. Mąstyti apie
bendruomenę, kurioje nebūtų sunkumų turinčių brolių yra neprasminga. Visur, visose
šeimose ir grupėse yra konfliktų. Jų nereikia ignoruoti ar slėpti, nes tada viskas
gali baigtis sprogimu. Tačiau reikia taip pat žinoti, kad vienybė eina toliau už konfliktą.
Reikia švelnumo, nes dažnai būname žiaurūs, kritikuojame dėl savo malonumo, kai kuriais
atvejais reikia pakeisti bendruomenę, kitais – kreiptis pagalbos į specialistą, į
psichologą, nekrentant į psichologizmą.
Baigdamas pokalbį popiežius Pranciškus
paskelbė, kad 2015 metai bus skirti vienuoliniam gyvenimui. (Vatikano radijas)