Kardinolas Kasper. Be moterų Bažnyčia yra suluošintas kūnas. Jos turi dalyvauti sprendimų
priėmime
Iki šiol sinoduose moterys dažniausiai dalyvaudavo kaip klausytojos, menkos svarbos
pozicijose. Visada yra dvi ar trys klausytojos, kurios pasisako darbams pasibaigus,
kai jau visi pasisakę. Klausiu savęs: kaip įmanoma paruošti du sinodus apie šeimą
neįtraukiant pirmiausia moterų? Be moterų šeima paprasčiausiai neegzistuoja. Yra neprasminga
kalbėti apie šeimą jų neišklausius. Manau, kad jos turi būti pakviestos ir išklausytos
jau dabar, paruošiamojoje fazėje, - kovo 2 dienos italų katalikų dienraščio „Avvenire“
paskelbtame interviu sakė kardinolas Walter Kasper, Popiežiškosios krikščionių vienybės
tarybos pirmininkas emeritas. Jam popiežius Pranciškus patikėjo skaityti įvadinį pranešimą
apie šeimą ką tik pasibaigusioje kardinolų konsistorijoje, artėjant Vyskupų sinodui
apie šeimą.
Kalbant apie moterų vaidmenį bažnytinėje perspektyvoje, kardinolas
Kasper pabrėžė jų lygybę sukūrimo ir krikšto šviesoje. Dievas sukūrė vyrą ir moterį,
su tuo pačiu orumu, todėl negalima jokia moterų diskriminacija. Per krikštą vyras
ir moteris yra krikščionys vienodu būdu.
Neeiliniame sinode apie šeimą pakviesti
dalyvauti Vyskupų konferencijų pirmininkai, Šventojo Sosto dikasterijų vadovai, patriarchai,
tad moterų dalyvavimas yra ribotas. Tačiau, pasak kardinolo Kasperio, popiežius Pranciškus
gali padaryti taip, kad jos realiai ir veiksmingai dalyvautų konsultacijose ir sprendimų
ruošime. Pranciškus sinodinei dimensijai teikia pirmaeilę reikšmę. Sinodai turi patariamąjį
balsą, tačiau jų konsultacijos yra popiežiaus sprendimų pagrindas. Tokiu būdu Bažnyčia
gali klausytis ir integruoti moteris ne vien simboliniu būdu. Tai nėra klausimas,
kurį reikėtų atidėti.
Moterys turėtų darbuotis visuose lygiuose, taip pat pilnos
atsakomybės pozicijose. Parama, kurią gali suteikti moteriškojo genijaus intuityvios
galios ir turtingumas, yra nepakeičiama. Bažnyčia be moterų yra suluošintas kūnas.
Daugybė jų dirba bažnytiniuose organizmuose. Ar galime įsivaizduoti bendruomenines,
karitatyvines, kultūrines struktūras be moterų? Be jų parapijos užsidarytų jau ryt.
Tikrovėje ir popiežiaus trokštamoje Bažnyčioje, kuri išeina iš savęs, moterys jau
yra priešais, jau yra pasieniuose.
Komentuodamas menką moterų vaidmenį sprendimų
priėmime Bažnyčioje, kardinolas Kasper priminė esminį popiežiaus mokymą, jog įšventintų
asmenų ir vyskupų autoritetas nėra Dievo tautos valdyme, tačiau tarnystėje, kuri kyla
iš galėjimo teikti Eucharistijos sakramentą. Su šventimais susieto autoriteto suvokimas
kaip valdžios, galios yra klerikalizmas. Pastarasis matomas daugybės dvasininkų –
kunigų ir vyskupų – nenore palikti pasauliečiams tuos atsakingus vaidmenis, kurie
nereikalauja šventimų. Popiežius Pranciškus klausia ar būtina, kad kunigas būtų visą
ko viršūnėje. Tai sukuria klerikalinį nejudrumą, kuris, rodos, kartais bijo suteikti
vietos moterims, taip pat ir tą, kuri joms priklauso ten, kur priimami svarbūs sprendimai.
Kai kurie vaidmenys ir jurisdikcinė galia Bažnyčioje yra susijusi su šventimais. Tačiau
daug vaidmenų Bažnyčios valdyme ar administravime nėra. Jie gali būti patikėti pasauliečiams,
tad ir moterims. Jei taip neįvyksta, nėra būdo kaip pateisinti moterų išskliaudimą
iš sprendimų priėmimo procesų Bažnyčioje.
Popiežiškosios šeimos, kultūros,
socialinių komunikacijų, naujojo evangelizavimo tarybos, anot kardinolo Kasperio,
yra tik kelios aukšto lygio institucijos, kurių jurisdikcija nėra susieta su šventimais
ir kurioms galėtų vadovauti pasauliečiai, moterys. Tačiau moterys jose neužima jokios
reikšmingesnės vietos ir tai yra absurdas. Panašiai moterys galėtų aukščiausias pareigas
užimti administracijoje, teismuose, finansuose. Kalbėdamas apie kongregacijas, kurių
prefekto ir sekretoriaus jurisdikcija yra susieta su šventimais, kardinolas Kasper
pabrėžė, kad ir čia moterys gali dalyvauti sprendimų ruošime, konsultavime ar užimti,
pavyzdžiui, pasekretoriaus pareigas. Jau dabartinės kanoninės taisyklės tai leidžia.
Galbūt ne Vyskupų ir Klero kongregacijose, dėl akivaizdžių motyvų, bet Katalikiško
ugdymo, Šventųjų skelbimo, Pašvęstojo gyvenimo, Tikėjimo mokymo kongregacijose moterų
indėlis ir talentai labai praverstų.
Reikia remtis, sakė vokiečių kardinolas,
kompetencijos ir tarnystės kriterijais. Žinoma, ir moterys gali būti motyvuotos manijos
siekti karjeros pagal vyrišką modelį. Kai kuriose tai pastebima, bet daugelyje ne.
Reiktų išmintingai išsirinkti tinkamus asmenis. Vienas iš pavyzdžių – Mary Ann Glendon,
teisės profesorė Harvarde, kuri puikiai atstovavo Šventajam Sostui Jungtinių Tautų
Organizacijos konferencijose. Tokios profesionalės kaip ji, sakė kardinolas, pastūmėja
Bažnyčią, turi patirtį, gilias kompetencijas, savo vietą pasaulyje, tad neturi problemos
siekti karjeros Romos Kurijoje. Su tarnystės dvasia pasiūlo Bažnyčiai savo išmintį
ir patirtį. Tam tikras tokių moterų skaičius galėtų padėti išgyvendinti klerikalizmą
ir karjerizmą Kurijoje, kuris yra baisi yda. Kovot karjerizmą, prieš problemą asmenų,
kurie veikia siekdami vien aukštesnio laiptelio, taip pat padėtų laikinas, pavyzdžiui
penkerių metų pareigų ėjimas, po to grįžtant ir parnešant savo patirtį į vyskupijas.
Ar būtina, klausė kardinolas, kad visi Vatikano dikasterijų sekretoriai būtų vyskupai?
Daug iš jų vykdo biurokratines, o ne ganytojiškas funkcijas ir tai nėra gerai. Vyskupystė
nėra laipsnis, tačiau sakramentas, kuris liečia sakramentinę Bažnyčios struktūrą.
Ar biurokratinėms funkcijoms būtinas vyskupas? Čia gali atsiverti erdvė piktnaudžiavimui
sakramentais.
Tačiau Bažnyčia, anot kardinolo Kasperio, nėra (Romos) Kurija.
Galima kalbėti apie moterų pareigas Kurijos organizmų viduje, tačiau moterų vaidmuo
turi būti įvertintas visoje Bažnyčioje, ypač misijose ir sielovadoje. Iš jų galima
daug ko išmokti. Antai, Afrikoje moterys, pasaulietės ir vienuolės, vykdo svarbų darbą,
dažnai herojiškai. Jos turi didelį pasaulio ir tikrovės pažinimą, kurį reikėtų išklausyti
ir įvertinti. (Vatikano radijas)