III Gavėnios pamokslas: Ambraziejus ir tikėjimas į Eucharistiją
Penktadienio ryte Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa Ofm Cap.
pasakė trečiąjį Gavėnios pamokslą, klausantis popiežiui Pranciškui. Pamokslo tema
buvo Eucharistija, kaip Kristaus Kūnas ir Kraujas Bažnyčios tėvų, ypač Ambraziejaus,
mokyme.
Bažnyčios tėvai lotynai nuo graikų skyrėsi ir tuo, kad pastarieji puikiai
aprašė paskirus sakramentus – krikštą, Eucharistiją, patepimą – tačiau mažai aptarė
pačią „sakramento“ idėją, visiems sakramentams bendrus principus. Tikras sakramentinės
teologijos pradininkas yra Augustinas. Nepaisant to, Ambraziejų verta pasirinkti tikėjimo
mokytoju Eucharistijos sakramento tema, nes jis labiau už kitus prisidėjo, kad tikėjimas
realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje įsitvirtintų.
Pasak Ambraziejaus, konsekracijos
metu kunigas kalba ne savo, tačiau Kristaus žodžiais, kurie yra kuriantys. Ir jei
Kristaus žodis iš nieko galėjo sukurti viską, kodėl negalėtų pakeisti to, kas egzistuoja?
Ir Augustinas tikėjo realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje, tačiau jis labiau pabrėžė
jos simbolinę ir bažnytinę reikšmę. Ambraziejaus ir Augustino minties linijas galima
apibendrinti taip: tarp trijų Kristaus kūnų – realaus, gimusio iš Marijos, Eucharistijos
ir Bažnyčios – Augustinas vienija Eucharistiją ir Bažnyčią, juos skiria nuo realaus
ir istorinio Kristaus kūno. Ambraziejus sujungia istorinį Kristaus kūną ir eucharistinį,
skirdamas juos nuo Bažnyčios.
Jei galima kalbėti apie Ambraziejaus perspektyvos
trūkumus, tai yra paminėjimo apie Šventosios Dvasios veikimą, duonai ir vynui virstant
Kristaus Kūnu, trūkumas. Kaip minėta, Ambraziejui patys Kristaus žodžiai, sakomi konsekracijos
metu, turi kuriančią galią. Skirtingai, Rytų Bažnyčių liturgijose Šventosios Dvasios
veikimo pripažinimas yra esminis. Šį trūkumą bandyta ištaisyti naujomis eucharistinėmis
maldomis. Tačiau egzistuoja dar vienas trūkumas, kuris nėra susijęs su pačiu Ambraziejumi,
bet su visu istoriniu kontekstu. Šiam trūkumui išryškinti reikia mokytis iš Bažnyčios
tėvų mokymo ne tik turinio, bet ir paties metodo pasinaudoti visomis turimomis žiniomis,
kad Dievo Žodis būtų nušviestas geriau. Geriau Eucharistiją galime suprasti pasinaudodami
šiandieniniu krikščionių ir žydų suartėjimu.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais
krikščionys stengėsi parodyti, kuo jie skiriasi nuo žydų, tai tapo taisykle. Atskyrus
Bažnyčią nuo Sinagogos žydų liturgija buvo tarsi užmiršta, nors iš tiesų ji esminė
Eucharistijos supratimui. Eucharistija yra glaudžiai susijusi su žydų „Beraka“, maisto
laiminimo ir padėkos malda. Šiandien tai jau pakankamai įsisąmoninta ir joks rimtas
tyrinėtojas nebeteigia, kad Eucharistijos kultas aiškintinas kai kuriomis helenistinėmis
misterijomis, kaip kad buvo tvirtinama daugiau nei vieną amžių. Ryšys tarp žydiškos
liturgijos ir krikščioniškos vakarienės ypač atsiskleidžia (ankstyvosios Bažnyčios
dokumente) „Didachėje“. Ir tai jokiu būdu nesumenkina Jėzaus gesto, greičiau priešingai.
Jėzaus įsteigta apeiga didele dalimi atkartojo tai, kas buvo daroma kiekvienoje
žydų šeimoje prieš valgį, ypač šventinėmis dienomis: laiminimas, dėkojimas, vyno ragavimas,
duonos laužymas. Taip pat buvo nustatyta, kad vakarienės vyresnysis iš jauniausiojo
vakarienės dalyvio gauna vandens. Tačiau Jėzus čia duoda nuolankumo pamoką – jis pats
nuplauna mokiniams kojas.
Jėzus savo maldoje įterpia esminius žodžius: „tai
yra mano Kūnas ...tai yra mano Kraujas, už jus išlietas“. Taip jis pakeičia visą apeigos
prasmę. Žydų „Beraka“ buvo padėka Dievui gelbėtojui, sudariusiam meilės sandorą su
savo tauta, per avinėlio kraują. Tai buvo atsimenama laiminant ir dėkojant kasdienio
valgio metu. Tačiau Jėzus paprastais ir keliais žodžiais pasako, kad senoji sandora
yra užbaigiama ir kad jis sudaro naują ir amžiną Sandorą jau ne avinėlio, bet savo
paties krauju. Jis tarsi sako: iki šiol dėkojote už tai, Dievas jus išgelbėjo iš Egipto,
iš materialinės vergovės. Nuo šiol atsiminsite ir dėkosite už tai, kad Dievo Sūnus
savo krauju jus išgelbėjo ir gelbėja iš nuodėmės vergovės. (Vatikano radijas)