Viešpaties kančios minėjimas. „Jo išdavikas Judas irgi stovėjo tarp jų“ (+video)
Didžiojo penktadienio pavakare popiežius Pranciškus šv. Petro bazilikoje vadovavo
Viešpaties kančios pamaldoms. Kaip įprasta, šia proga homiliją sakė ne Popiežius,
bet Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. Šiemetinės Didžiojo
penktadienio meditacijos tema: Judo išdavystė.
T. Raniero Cantalamessa OFM
Cap. homilijos santrauka:
Dieviškoje ir žmogiškoje Jėzaus kančios istorijoje
yra daugybė ir kitų žmonių istorijų, kurios pateko į jos šviesą arba šešėlį. Tragiškiausia
jų yra Judo Iskarijoto istorija. Tai vienas nedaugelio faktų, kurį sutartinai patvirtina
visi keturios Evangelijos ir kitos Naujojo Testamento knygos. Pirmoji krikščionių
bendruomenė daug apie šį faktą galvojo, dėl to ir mes neturėtume jo nutylėti. Judas
nuo pat pradžių buvo vienas iš dvylikos. Evangelistas Lukas savajame apaštalų sąraše
mini „Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku“ (Lk 6,16).
Kodėl jis juo tapo?
Nelabai senais laikais, kai buvo madinga Jėzų laikyti „revoliucionieriumi“, taip ir
Judo gestas aiškintas idealistiniais motyvais. Kai kas manė, kad ir jo pravardė „Iskarijotas“
reiškianti, kad jis priklausęs „sikarijams“, tai yra zelotams ekstremistams, kovojusiems
su romėnais. Kiti aiškino, kad nusivylęs Jėzaus skelbta Dievo Karalystės idėja, Judas
norėjęs išprovokuoti Jėzų, kad jis pasipriešintų romėnams ir politinėje plotmėje.
Tokį Judą matome garsiajame miuzikle „Jesus Christ Superstar“ ir naujesniuose kūriniuose.
Judas pristatomas ne kaip išdavikas, bet kaip teigiama figūra, kaip Brutas, kuris
gelbėdamas Respubliką nužudo Julijų Cezarį.
Šios rekonstrukcijos vertingos
meniniu ir literatūriniu požiūriu, tačiau jos neturi jokio istorinio pagrindo. Evangelijos,
tai yra vieninteliai apie šį žmogų kalbantys šaltiniai, nurodo labai žemišką išdavystės
priežastį – pinigus. Judui buvo patikėti Jėzaus mokinių pinigai. Kai Betanijoje Marija
išpila ant Jėzaus kojų brangų aliejų, jis piktinasi, kad be reikalo išlaidaujama.
Jam nerūpėjo vargšai, nes, kaip sako Jonas, jis „buvo vagis ir, turėdamas rankose
kasą, grobstė jos pajamas“ (Jn 12,6). Ir nuėjęs pas aukštuosius kunigus išduoti Jėzaus
jis klausia kiek jam už tai bus sumokėta. Kodėl turėtume manyti, kad toks paaiškinimas
pernelyg banalus? Argi ne tą patį matome per visą istoriją iki mūsų dienų? Mamona,
pinigas, tai ne šiaip vienas iš daugelio stabų, bet visų stabų stabas.
Pinigas
yra anti-dievas, nes sukuria alternatyvų dvasinį pasaulį, pakeičia dieviškųjų dorybių
objektą. Tikėjimo, vilties ir meilės tikslas yra ne Dievas, bet pinigas. Visos vertybės
apverčiamos aukštyn kojomis. „Šventasis Raštas sako: „Tikinčiam viskas galima“ (Mk
9,23), o pasaulis sako: „Turinčiam pinigų viskas galima“. Tam tikra prasme, pasaulio
įvykiai tai patvirtina. „Visų blogybių šaknis yra godumas pinigams“ (1 Tim 6,10),
sako Šventasis Raštas. Jei ir pinigai nėra visų dabartinio pasaulio blogybių priežastis,
tai vis tiek visos blogybės daugiau ar mažiau su pinigais susijusios. Ir čia net nebūtina
kalbėti apie pinigų kaupimą nusikalstamais būdais, nes jau pakankamai skandalingi
yra tie atvejai kai kaikurie žmonės gauna šimtą kartų didesnius atlyginimus negu jų
pavaldiniai ir jie tuoj pat ima protestuoti, kai pasiūloma tuos didelius atlyginimus
sumažinti vardan didesnio socialinio teisingumo. Kiek kartų šiais laikais turėtume
pamąstyti apie Jėzaus įspėjimą visokias gerybės kaupusiam turtuoliui: „Kvaily, dar
šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk 12,20)!
Judo
išdavystė tebesitęsia istorijoje ir visada išduodamas Jėzus. Judas išdavė galvą; o
jo sekėjai išduoda kūną, nes vargšai yra Jėzaus kūno nariai. „Kiek kartų tai padarėte
vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,40). Jėzus išduodamas
ne tik už trisdešimt sidabrinių. Išduoda Kristų, kas išduoda savo žmoną ar vyrą. Išduoda
Dievą neištikimi jo tarnai, kurie gano save, o ne kaimenę. Išduoda Jėzų tas, kas išduoda
savo sąžinę.
Evangelijoje aprašyta baisi Judo gyvenimo baigtis: „Kai išdavikas
Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams
ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“.
Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo
ir pasikorė.“ (Mt 27,3-5). Neskubėkime teisti. Jėzus niekada Judo neapleido. Mes nežinome
ką Judas galvojo paskutinę akimirką, kai jau kilpa veržė kaklą: šaukėsi Dievo ar atsidavė
Šėtonui. Tik Dievas žino kas dėjosi jo sieloje tą paskutinę akimirką. Paskutinis Jėzaus
jam ištartas žodis buvo: „bičiuli!“.
Tai tiesa, kad kalbėdamas Tėvui apie savo
mokinius Jėzus Judą yra pavadinęs „pražūties sūnumi“ (Jn 17,12), tačiau čia kalbama
apie dabartį, o ne apie amžinybę. Taip pat ir griežti žodžiai, kad „geriau jam būtų
buvę negimti“ (Mk 14,21) pirmiausia reiškia nusikaltimo dydį, o ne amžiną pasmerkimą.
Žmogaus amžinasis likimas yra tik Dievo rankose. Bažnyčia daug kartų moteris ir vyrus
yra paskelbusi šventaisiais, bet nė karto nėra pasakiusi, kad kuris nors žmogus tikrai
yra pragare.
Svarbiausias dalykas Judo atveju buvo ne išdavystė, bet Jėzaus
atsakas į ją. Jėzus žinojo kas dedasi jo mokinio širdyje ir iki paskutinės akimirkos
laukė, kad jis persigalvotų. Jėzus žino, ko Judas atėjo į Alyvų darželį ir nepaisant
ledinio pabučiavimo, vadina jį bičiuliu. Kaip Jėzus žvalgėsi norėdamas pamatyti jo
išsigynusio Petro veidą, taip jis tikėjosi, kad pamatys ir Judą kur nors už kryžiaus
kelio posūkio. Kai Jėzus ant kryžiaus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino,
ką darą“ (Lk 23,34), Jėzaus mintyse tikriausiai buvo ir Judas.
Kaip mes pasielgsime?
Kieno pavyzdžiu seksime – Judo ar Petro? Petras gailėjosi savo poelgio. Gailėjosi
ir Judas. „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“, tarė jis sviesdamas ant žemės už
išdavystę gautus pinigus. Kur skirtumas? Skirtumas tik vienas: Patras pasitikėjo Jėzaus
gailestingumu, Judas – ne. Didžiausia Judo nuodėmė buvo ne išdavystė, bet abejojimas
Jėzaus gailestingumu.
Jei mes – vieni mažiau, kiti daugiau - esame sekę išduodančio
Judo pavyzdžiu, tačiau nesekime jo netikėjimu, kad galima sulaukti atleidimo. Mes
turime sakramentą, kuriame galime sulaukti Kristaus gailestingumo – tai Susitaikinimo
sakramentas. Miela sutikti Jėzų kaip Mokytoją, tačiau dar mieliau sutikti jį kaip
Išganytoją, kuris mus ištraukia iš bedugnės. Išpažinties metu mes galime patirti tą
malonę, apie kurią kalbama velykiniame šlovinime: „Laiminga ta kaltė, kuri susilaukė
tokio didžio Atpirkėjo“. Jei atgailaujame, Jėzus visas mūsų nuodėmes paverčia „laimingomis
kaltėmis“. (Vatikano radijas)