Lietuvos vyskupų liudijimai iš Atvelykio kanonizacijos apeigų
Dešimt Lietuvos ganytojų dalyvavo šventųjų popiežių Jono ir Jono Pauliaus II kanonizacijoje,
koncelebravo Mišias su popiežiumi Pranciškumi, popiežiumi emeritu Benediktu XVI ir
beveik tūkstančiu vyskupų iš viso pasaulio. Kai kurie kanonizacijos dalyviai, kaip
Kauno augziliaras Kęstutis Kėvalas pastebėjo, jog tai buvo retas atvejis dalyvauti
dviejų popiežių kanonizacijoje su dviem gyvais popiežiais. Telšių vyskupas Jonas Boruta
Vatikano radijui atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Bažnyčia sėmėsi įkvėpimo iš šv. Jono
Paulius II kovingumo dar prieš jo išrinkimą popiežiumi, priminė ir šv. Jono XXIII
istorinius ryšius su Lietuva, tuo metu Panevėžio ganytojas Lionginas Virbalas dalydamasis
kanonizacijos įspūdžiais žavėjosi lenku popie˛iumi, kasdieniu gyvenimu ir darbais
liudijusiu, kaip būti šventu, kaip norėti ir trokšti kiekvienoje vietoje gyventi šventumu.
Kalba
vyskupas Kęstutis Kėvalas, Kauno augziliaras:
Pirmiausiai
turim pažymėti, kad visgi tai istorinė diena, labai retas atvejis, kad žmogui išpultų
per gyvenimą taip, kad du popiežiai kanonizuojami ir kiti du popiežiai ceremonijoje.
Pirmiausiai tai labai didelis džiaugsmas, visuotinės Bažnyčios patirtis ir pajauta;
toks susiklausymas ir maldos vienybė, tikra vilties liudijimo šventė, kad pasaulis
gali turėti tokią bendrystę, tokią šeimynišką nuotaiką, nežiūrint tautinių skirtumų,
galbūt net politinių, visgi mes galim būti kartu. Tai pirmas įspūdis tos bendrystės.
Na, aišku, ir ypatinga dvasinė nuotaika. Vis dėl to, tai kas lydėjo šią dieną galim
pavadinti dvasinio pakilimo švente ir dar daugiau, vilties įkvėpimo švente, nes daug
kartų nuskambėjo šitas žodis paminit tuos popie˛ius, kurie buvo vilties liudytojai,
na, taipogi, tas laikas, kuris mums iandien dovanotas yra vilties laikas: „Kristus
manoji viltis“, sekvencijoje vėl kartu sugiedojome ir nuskambėjo kaip paraginimas
ir įkvėpimas mums visiems.
Telšių vyskupas Jonas Boruta:
Asmeniškai
tai labai gilus išgyvenimas: šventasis Jonas Paulius II - tai popiežius ir žmogus
su kuriuo buvo susitikta, bendrauta ir kalbėta nekartą ir Lietuvoj ir Vatikane per
vizitus Ad limina. Kai jam pasakydavau „Telšiai“, jis man atsakydavo „Klaipėda“; jam
matyt rūpėjo Klaipėdos problemos, manau, tai nemažiau jam rūpi ir dabar.
Ko
moko mus nauji šventieji, ką galime pasisemti iš jų pavyzdžio?
Mes daug ką
sėmėmės iš Jono Pauliaus II pavyzdžio, nuo jaunystės, dar iš tų laikų kai jis buvo
Lenkijoje karo metais per nacių okupaciją ir paskui komunistinę, tokia pat kokia buvo
pas mus, Lietuvoje. Jo laikysena daug ką įkvėpė, pav. Nova Hutos bažnyčios statyba,
paskui uždraudimas, visa tai vyko tuo pačiu metu kai irgi buvo duotas leidimas Klaipėdoje
statyti Taikos karalienės bažnyčią, o paskui buvo uždrausta, lygiai taip pat kovota,
paskui pas mus tik po Atgimimo bažnyčia gražinta. O Karolis Wojtyla jis ankščiau tai
iškovojo. Kaip jis kovojo ir tas jo kovojimas buvo tiesioginis padrąsinimas kovoti
per visą sovietmetį, ištisai visokiom peticijom, parašų rinkimu ir t.t. dėl Klaipėdos
bažnyčios. Tai paralelus ir vienas ir kitas, todėl kai buvo aiškinamas klausimas kur
dar pratęsti Jono Pauliaus II kelią Lietuvoje, pasiūlėm iki Klaipėdos. O kas su Jonu
Pauliumi II riša Klaipėdos Taikos karalienės bažnyčią? Tai Nova Hutos istorija. Viena
kitai analogiškos ir dar tuo pačiu metu. Turim draugą Lietuvos reikalus žinantį, danguje
užtarėją galingą. Na, nelabai ramiais laikais įvyko kanoniziacija, o Jono Pauliaus
II asmenybė turbūt svarbi ir tam kas dabar darosi, pradedant nuo Ukrainos, ir kokie
gali būti pavojai. Tai reikia žiūrėti irgi ką Jonas Paulius II panašiose situacijose
yra kalbėjęs. Būtų labai vertinga grįžti atgal.
Lietuvos žmonėms šventasis
Jonas XXIII mažiau žinomas...
Gal ir mažiau, tačiau istorikai prisimena, kad
tai popiežius, kuris parašė lietuviams laišką apie vyskupą Merkelį Giedraitį. Nereikėtų
užmiršti to gražaus popiežiaus laiško, prašyto 1959 metais, kurio Lietuvai nebuvo
leista paskelbti, nei bažnyčiose paskaityti. Kitas gražus gestas buvo kai grįžusi
iš lagerio Teofilį Matulionį pakėlė arkivyskupu, paskui jį pakvietė į Vatikano II
susirinkimą. Tas pakvietimas turbūt jam kainavo truputį ankščiau iškeliavimą į amžinybę.
Tuometinė sovietų valdžia pasirūpino, kad jis neišvažiuotų, jo neišleido, nors Jonas
XXIII jį žinojo ir kvietė.
Liongino Virbalo, Panevėžio vyskupo
liudijimas:
Labai, labai
ypatinga diena. Įspūdinga manau visiems, kurie dalyvavo ir tiem tūkstančiam žmonių
ir pažįstamiems, kuriems skambinau; jie stovėjo kažkur šalutinėj gatvėj nieko nematydami,
negirdėdami, bet labai džiaugsmingu balsu atsiliepė jau po pamaldų, kad pilni įspūdžių.
Tai, manau, visus, daugybę svečių paveikė. Man tokia mintis dalyvaujant ir būnant
kilo, kad šiuos abu naujus šventuosius daugybė dalyvavusių pažinojo asmeniškai. Joną
XXIII gal ne tiek, bet Joną Paulių II tai daugybė tarp tų, kurie koncelebravo, kardinolai
ir vyskupai ir daugybė žmonių. Tai dar vienas priminimas, kad tas šventumas nėra kažkoks
tai ypatingumas, ar nežemiškumas, bet žmogaus kuris gyveno mūsų tarpe, darbavosi,
užsiėmė tuo, kuo reikėjo, rūpinosi Bažnyčia, lankė, važiavo, kalbėjo, dalinosi Evangelija
ir štai dabar jisai šventas. Tai įžvelgt tame, tuose darbuose, kasdieniuose rūpesčiuose
jo ir aišku, rūpestyje visa Bažnyčia, šventumą, kad galima būti šventu. Tai man tokia
mintis pasiliko: noras ir troškimas kiekvienoje vietoje tuo šventumu gyventi. (Vatikano
radijas)