Popiežius aukojo Devintinių Mišias. Kokia duona mes maitinamės? (+video)
Ketvirtadienio vakarą priešais Romos katedrą, Laterano Šv. Jono baziliką, popiežius
Pranciškus aukojo Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės, Devintinių, Mišias.
Joms pasibaigus, jau temstant, prasidėjo eucharistinė procesija, nusidriekusi per
visą prieš kelis šimtmečius šiuo tikslu nutiestą Via Merulana gatvę iki pat Didžiosios
Švč. Mergelės Marijos bazilikos. Procesijai vadovavo ne Popiežius, bet jo vikaras
Romos miestui kard. Agostino Vallini. Kai sekdama paskui Švenčiausiąjį maldininkų
minia atėjo prie Marijos bazilikos, popiežius Pranciškus suteikė eucharistinį palaiminimą.
Prieš
tai, Mišių metu sakytoje homilijoje, popiežius Pranciškus kalbėjo apie žmogų pasotinantį
tikrąjį maistą. Pirmajame skaitinyje girdėjome Pakartoto įstatymo knygos žodžius.
Kai Mozė išvedė Dievo tautą iš Egipto vergijos, kai tauta jau ramiai ir patogiai apsigyveno
pažadėtoje žemėje, iškilo pavojus užmiršti visą jos patirtą Dievo gerumą. Dėl to,
Mozė primena tautai kaip Dievas dykumoje ją maitino mana. Ir galiausiai nuskamba garsieji
žodžiai, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties
lūpų.
„Žmogus jaučia net tik fizinį alkį, bet ir kitokį alkį, kurio neįmanoma
numalšinti paprastu maistu. Tai gyvenimo, meilės, amžinybės alkis“, - sakė Pranciškus.
Manos ženkle, kaip ir visoje išrinktosios tautos išėjimo patirtyje, pasak Popiežiaus,
galima įžvelgti taip pat ir pažadą naujo maisto, kuris sugebės numalšinti žmogų kamuojantį
gilų alkį. Šį maistą duoda Jėzus. Jis pats yra gyvoji duona. Tai ne maistas, kuris
pasotina kūną, kaip mana, bet amžinoji duona, teikianti gyvenimą, amžiną gyvenimą.
Šios duonos esmės yra meilė.
„Jei pasižvalgome aplik save, - tęsė Popiežius,
- matome siūlomą įvairų maistą, kuris nėra iš Viešpaties ir kuris tik tariamai pasotina.
Vieni minta pinigais, kiti sėkme ir tuštybe, dar kiti galia ir išdidumu. Tačiau tik
Viešpats duoda tikrai pasotinantį maistą. Viešpaties mums duodamas maistas kitoks.
Jis galbūt mums neatrodo skanesnis už kitą pasaulio siūlomą maistą. Dėl to ir mes
svajojame apie kitus patiekalus, kaip žydai dykumoje svajojo apie mėsą ir svogūnus
Egipte, pamiršdami, kad tai buvo maistas ant vergų stalo“.
Kiekvienas iš mūsų
šiandien paklauskime: O aš? Prie kurio stalo noriu pasisotinti? Noriu valgyti prie
Viešpaties stalo? Ar sapnuoju skanėstus, kuriais maitinami vergai? Kokiais atsiminimais
aš maitinu sielą? Atgaukime atmintį, - sakė Pranciškus, - išmokime atpažinti netikrą
duoną, kuri maitina iliuzijomis, kuri, būdamas egoizmo ir nuodėmės vaisius, yra sugedimo
priežastis. Pasitikėjimo kupini kreipkimės į Jėzų, tikrąją maną, kurioje jis mums
dovanoja pats save: jis mus tesaugo nuo pavergiančios, užnuodytos duonos, teapvalo
mūsų atmintį, kad ji nebūtų selektyvi ir egoistiška, kad galėtume minėti jo buvimą
istorijoje su savo tauta, švęsti jo atminimą. (Vatikano radijas)