Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė Romoje: Popiežiaus Pranciškaus homilija „Sek
paskui mane“(+video)
Tikroji mūsų priebėga tai pasitikėjimas Dievu: jis atitolina visas baimes ir išlaisvina
iš vergovės, -sakė popiežius Pranciškus aukodamas Šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias
Vatikano bazilikoje sekmadienį, birželio 29 dieną. Iškilmingos liturgijos metu 24
nauji arkivyskupai metropolitai buvo apjuosti palijumi, Gerojo Ganytojo simboliu.
Trims per pastaruosius metus paskirtiems arkivyskupams, nedalyvavusiems ceremonijoje,
palijus bus įteiktas jų arkivyskupijose.
Palijus - tai ženklas, nurodantis
ypatingą ryšį, vienijantį šiuos ganytojus su Romos vyskupu. Šiandien pirmą kartą nuo
pontifikato pradžios, Pranciškus dėvėjo tokį patį palijų, kaip dovanotas arkivyskupams,
nesiskiriantį nei dydžiu, nei spalva.
Ceremonijoje dalyvavo ekumeninio Konstantinopolio
patriarchato delegacija, vadovaujama Pergamo metropolito Ioannio Zizioulo.
Šie
du iškilmės aspektai – palijaus įteikimas naujiesiems arkivyskupams ir ekumeninės
ortodoksų delegacijos dalyvavimas liudija, jog Šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmė
yra krikščionių vienybės šventė. Palijus yra vienybės su Apaštalų Sostu ir Petro įpėdiniu
Romos soste ženklas. Konstantinopolio ortodoksų patriarchato delegacijos dalyvavimas
akivaizdžiai išreiškia abiejų bendruomenių - Romos ir Konstantinopolio - vienybės
troškimą.
Pasveikindamas svečių delegaciją, popiežius kalbėjo: „Per šv. Apaštalų
Petro ir Pauliaus, pagrindinių Romos globėjų, iškilmę su džiaugsmu ir dėkingumu priimame
ekumeninio patriarcho, gerbiamo ir mylimo brolio Baltramiejaus, siųstą delegaciją,
kuriai vadovauja metropolitas Ioannis. Prašome Viešpaties, kad šis vizitas sustiprintų
mūsų broliškus ryšius kelyje link mūsų taip trokštamos pilnutinės vienybės tarp dviejų
seseriškų Bažnyčių".
Jis tęsė, komentuodamas sekmadienio Evangeliją: „Viešpats
atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų“ (Apd 12, 11). Prasidėjus Petro
tarnystei Jeruzalės krikščionių bendruomenėje, dar vyravo didelė baimė dėl Erodo persekiojimų,
nukreiptų prieš kai kuriuos Bažnyčios narius. Buvo nužudytas Jokūbas, o dabar įkalintas
pats Petras, stengiantis įtikti liaudžiai. Kalėjime uždarytas, grandinėmis surakintas
Petras išgirdo Angelo balsą, jam sakantį: „Kelkis greičiau!... Susijuosk ir apsiauk
sandalus... Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“ (Apd 12, 7-8). Grandinės nukrito
ir kalėjimo vartai patys atsivėrė. Petras suprato, kad Viešpats jį “išvadavo iš Erodo
rankų”; jis suvokė, kad Dievas jį išlaisvino iš baimės ir grandinių. Taip, Viešpats
mus išlaisvina iš visų baimių ir visų grandinių, kol tampame tikrai laisvi. Šiandienos
liturgija aiškiai išreiškia šią tikrovę atliepiamosios psalmės priegiesmiu „Viešpats
išvaduoja mane iš baisybių”.
Tai mūsų problema – baimė ir pastoracinė priebėga.
Ar mes, – klausiu savęs, – brangūs broliai vyskupai, bijome? Ko bijome? Ir
jei bijome, kokių prieglobsčių ieškome savo pastoraciniame gyvenime, kad būtume saugūs?
Gal ieškome pasaulio galingųjų palaikymo? Ar leidžiamės apgaunami išdidumo, kuris
nori būti pripažintas ir patenkintas, ir ten mums atrodo saugu? Brangūs broliai vyskupai,
kuo stengiamės paremti savo saugumą?
Apaštalo Petro liudijimas mums primena,
kad mūsų tikroji priebėga yra pasitikėjimas Dievu: jis atitolina bet kokią baimę ir
mus išlaisvina iš bet kokios vergovės, bet kokios pasaulio pagundos. Šiandien Romos
vyskupas ir kiti vyskupai, ypač metropolitai, kurie gavo palijų, jaučiame, kad šv.
Petro pavyzdys mus kviečia pasitikrinti, ar pasitikime Viešpačiu.
Petras
ėmė pasitikėti kai Jėzus jam triskart pasakė: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15. 16. 17).
Tuo pat metu jis, Simonas, tris kartus išpažino savo meilę Jėzui, kaip kad tris kartus
buvo išsižadėjęs Viešpaties per kančią. Petras dar jaučia savo viduje tebedegančią
žaizdą, kad nuvylė savo Viešpatį išdavystės naktį. Dabar kai Jis klausia: „Ar myli
mane?“, Petras nepasitiki savimi ir savo jėgomis, tačiau pasitiki Jėzumi ir jo gailestingumu:
„Viešpatie, tu viską žinai; tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 17). Ir čia dingsta
baimė, nesaugumas, bailumas.
Petras patyrė, kad Dievo ištikimybė didesnė už
mūsų neištikimybę, stipresnė už mūsų išsižadėjimus. Jis supranta, kad Viešpaties ištikimybė
atitolina mūsų baimes ir viršija žmogišką vaizduotę. Ir mums šiandien Jėzus užduoda
klausimą: „Ar mane myli?“ Tai daro pažinodamas mūsų baimes ir sunkumus. Petras parodo
mums kelią: pasitikėti Juo, kuris „viską apie mus žino“, remiantis ne savo sugebėjimais
būti jam ištikimais, o jo nepalaužiama ištikimybe. Jėzus niekuomet mūsų neapleidžia,
nes negali savęs išsiginti (plg. 2 Tim 2, 13). Jis – ištikimas! Ištikimybė, kurią
Dievas nuolat patvirtina ir mums, ganytojams, ne dėl mūsų nuopelnų, yra mūsų pasitikėjimo
ir mūsų ramybės šaltinis. Viešpaties ištikimybė mums visuomet palaiko mumyse troškimą
tarnauti jam ir broliams su meile.
Petrui turi pakakti Jėzaus meilės. Jis neturi
pasiduoti smalsumo, pavydo pagundai, kaip tada, kai šalia matydamas Joną, jis paklausė
Jėzaus: „Viešpatie, o kas šitam bus?“ (Jn 21, 21). Tačiau Jėzus atsakė: „Kas gi tau?
Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22). Ši Petro patirtis siunčia svarbią žinią ir mums,
brangūs broliai arkivyskupai. Viešpats šiandien kartoja man, jums, visiems ganytojams:
Sek paskui mane! Negaiškite laiko nenaudingiems klausimams ar pašnekesiams; negaiškite
ties antraeiliais dalykais, tačiau įžvelkite esmę ir sekite paskui mane. Sek paskui
mane, nepaisant sunkumų. Sek paskui mane skelbdamas Evangeliją. Sek paskui mane liudydamas
gyvenimą, atspindintį Krikšto ir Šventimų dovaną. Sek paskui mane kalbėdamas apie
mane su tais, su kuriais gyveni, diena iš dienos, darbe, pokalbiuose, draugystėje.
Sek paskui mane skelbdamas Evangeliją visiems, ypač paskutiniesiems, kad niekam netrūktų
gyvenimo Žodžio, kuris išlaisvina iš bet kokios baimės ir dovanoja pasitikėjimą Dievo
ištikimybėje. Sek paskui mane! (Vatikano radijas)