A†A Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925–1954–2014)
2014 metų liepos 17 dieną, eidamas 90-uosius metus, Vilniuje po sunkios ligos mirė
monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21
d. Kadrėnų kaime, Deltuvos valsčiuje, Ukmergės apskrityje. 1942 m. įstojo į Kauno
tarpdiecezinę kunigų seminariją, ten besimokydamas įsitraukė į aktyvią pogrindžio
veiklą. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Alfonsas Svarinskas padėjo Didžiosios
Kovos apygardos partizanams spauda, maistu ir kitais jiems reikalingais dalykais.
1946 m., nebaigęs studijų seminarijoje, ir jis išėjo pas Didžiosios Kovos apygardos
5-ojo bataliono partizanus, bendravo ir su Vyčio apygardos „Šarūno“ partizanais. Aprūpindavo
partizanus medikamentais, spauda, dokumentais.
1946 m. gruodžio 31 d. Kaune
ties Vytauto bažnyčia buvo areštuotas ir pagal turimą sovietinio saugumo medžiagą
apkaltintas kaip partizanų ryšininkas, tris mėnesius tardytas, žiauriai kankintas
ir karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų stovykloje. 1947–1956 m.
kalėjo Intos ir Abezės (Komija, Rusija) lageriuose. Abezėje, Centrinėje lagerio ligoninėje,
kartu su Alfonsu Svarinsku kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 metų spalio
3 dieną slapta įšventino jį kunigu.
* * *
Iš mons. Alfonso Svarinsko
interviu italų dienraščiui „Avvenire“ (2007 m. vasario 15 d.):
„Kunigu tapau
lageryje. Buvau įšventintas 1954 m. spalio 3-ąją, šventosios Teresėlės dieną. Mane
laikė uždarytą pagrindiniame lageryje, kuriam priklausė dar kiti devyni lageriai –
satelitai. Viename tų lagerių, už dviejų kilometrų, buvo įkalintas vyskupas Pranciškus
Ramanauskas. Jis apsimetė esąs ištiktas apendicito ir buvo atgabentas į lagerio, kuriame
buvau aš, ligoninę. Papirkome sargybinį ir vyskupas buvo atgabentas neštuvuose, lydimas
dviejų kareivių su vilkšuniu. Vieną naktį, iš lauko budint mano bičiuliui žydui, susirinkome
ligoninės palatoje ir ten, drauge su vienu gydytoju, buvau įšventintas kunigu. Kaip
rengiausi kunigystei? Lageryje buvę kiti kunigai man padėjo pasirengti. Netrūkdavo
progų pasikalbėti. Tarkime vakarais, kai mus suvarydavo žiūrėti sovietinės propagandos
filmų, mes tarpusavy kalbėdavomės apie religiją. Sargybiniai netgi mus girdavo, kad
taip uoliai lankome tas propagandinių filmų projekcijas. (...) Turėjau
keletą vynuogių, išspausdavau jų sultis, pasitaupydavau duonos ir slapta švęsdavau
Eucharistiją. (...) Sovietų valdžia tremdama ir kalindama kunigus
nenoromis pasitarnavo Bažnyčiai. Jeigu būtų netrėmę kunigų, tai ištremtieji katalikai
būtų neturėję dvasios vadovų. Kai mane uždarė lageryje, pagalvojau, kad gal taip ir
geriau, nes galiu patarnauti čia esantiems žmonėms“.
* * *
Į
Lietuvą kunigas Alfonsas Svarinskas grįžo 1956 m. ir buvo paskirtas praktikai Kulautuvoje.
Kadangi jis dar nebuvo baigęs viso seminarijos kurso, jam buvo liepta pasirengti moralinės
ir dogminės teologijos egzaminams, o, kol to nebuvo padaręs, negalėjo klausyti išpažinčių.
Kunigas Alfonsas rimtai pažiūrėjo į jam pavestą užduotį. Drauge aktyviai įsitraukė
į sielovadinę veiklą, ypač skirdamas daug dėmesio darbui su jaunimu. Tai nepatiko
saugumo pareigūnams, kurie vėl pradėjo persekioti jaunąjį kunigą. 1957 m. Kūčių vakarą
Alfonsas Svarinskas sulaukė saugumiečių kratos. Tą kartą buvo paimta A. Šapokos „Lietuvos
istorija“ ir kelios kitos knygos, išleistos dar nepriklausomoje Lietuvoje. 1958 m.
sausio 15 d. buvo perkeltas į Betygalą toms pačios praktikanto pareigoms, tačiau saugumas
ir ten nepaliko jo ramybėje. Vėl užkliuvo kunigo darbas su jaunimu. 1958 m. balandžio
mėnesį, trečiąją Velykų dieną, Alfonsas Svarinskas vėl buvo areštuotas ir nuteistas
6 metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. Šį kartą Alfonsas
Svarinskas kalėjo Mordovijos lageriuose. 1961 m. jį už akių dar kartą nuteisė LTSR
Aukščiausiasis teismas, pripažindamas Alfonsą Svarinską ypač pavojingu recidyvistu.
1964
m. balandžio 12 d. kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išleistas į laisvę ir grįžo į
Lietuvą, tačiau 20 mėnesių negalėjo nei būti įregistruotas, nei dirbti kunigo darbo.
1965 m. rudenį kunigas Svarinskas buvo paskirtas Miroslavo Švč. Trejybės parapijos
vikaru. Ten vėl pasikartojo tie patys saugumo priekaištai: darbas su jaunimu. Pats
kunigas Alfonsas tuo metu jautėsi patenkintas savo darbu, tačiau 1970 m. spalio mėnesį
sovietinio saugumo reikalavimu buvo perkeltas vikaro pareigoms į Kudirkos Naumiesčio
Šv. Kryžiaus Atradimo parapiją. Ten darbavosi 9 mėnesius, žinoma, vėl apaštalaudamas
tarp jaunimo, todėl, kaip rašo jis pats, 1971 m. vasarą „su triukšmu“ buvo perkeltas
į Igliaukos Šv. Kazimiero parapiją. Nuo 1972 metų bendradarbiavo pogrindiniame leidinyje
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.
1976 m. liepos 12 d. paskirtas Viduklės
Šv. Kryžiaus parapijos klebonu. Ten kvietė tikinčiuosius ginti religijos laisvę ir
savo pilietines teises, rengė tikinčiųjų eisenas ir religines iškilmes, ugdė jaunimą,
ypatingą dėmesį skyrė kovai už blaivybę. Šis jo gyvenimo laikotarpis pažymėtas agresyviu
tuometinės žiniasklaidos puolimu, nevengiant net prasimanymų ir šmeižto.
1978
m. lapkričio 13 d. kunigas Alfonsas Svarinskas kartu su kitais kunigais disidentais
įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, skelbė jo dokumentus. 1983 m. sausio
26 d. Viduklėje suimtas trečią kartą ir tų pačių metų gegužės 6 d. nuteistas 7 metams
griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties kaltinant antitarybine agitacija ir
propaganda.
Kunigas Alfonsas Svarinskas tada lageryje išbuvo penkerius su puse
metų. 1988 m. Maskvoje besilankiusio JAV prezidento Ronaldo Reagano prašymu Michailas
Gorbačiovas sutiko išlaisvinti Alfonsą Svarinską su sąlyga, kad jis iki gyvenimo pabaigos
išvyks iš Sovietų Sąjungos. 1988 m. liepos 11 d. kunigas Alfonsas Svarinskas buvo
išlaisvintas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 d. buvo ištremtas į Vokietiją be teisės
grįžti į Lietuvą.
Gyvendamas Vokietijoje kunigas Alfonsas Svarinskas 1988–1990
m. lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų
kaip Lietuvos disidentas. Tik Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, 1990 m. birželio
19 d. grįžo į Tėvynę.
1990 m. lapkričio 14 d. šventasis popiežius Jonas Paulius
II kunigui Alfonsui Svarinskui suteikė Popiežiaus rūmų kapeliono (monsinjoro) laipsnį.
1991–1992
metais Alfonsas Svarinskas buvo Lietuvos Atkuriamojo Seimo deputatas. 1991 m. lapkričio
8 d. buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu. 1996 m. buvo paskirtas
Kauno arkivyskupijos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionu.
Monsinjoras
važinėjo po visą Lietuvą, dalyvavo įvairiuose renginiuose, jautriai reaguodavo į bet
kokį pavojų Lietuvos valstybingumui ir katalikų tikėjimui, organizuodavo maldos budėjimus,
atsiimtoje savo tėvų žemėje įkūrė Laisvės kovų parką ir, tikriausiai, sunku būtų suskaičiuoti
kryžius, kuriuos jis pastatė savo lėšomis.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas
visą gyvenimą ištikimai tarnavo savo idealams – Tėvynei ir Bažnyčiai. Ištikimai eidamas
kunigo pareigas, jis ne kartą nukentėjo, tačiau visuomet vėl iš naujo imdavosi tų
pačių darbų. Jo mintyje buvo viena: tik doras ir tikintis jaunimas gali išsaugoti
Tėvynės laisvę. Galėjo būti griežtas ir kieto nusistatymo, tačiau drauge mokantis
ir pajuokauti, atjaučiantis išnaudojamus žmones. Net ir apie savo vargus lageryje
pasakodavo su šypsena.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas daug kartų lankėsi Romoje,
net 12 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Visada aplankydavo ir Vatikano
radijo lietuviškąją redakciją. Vienas paskutinių apsilankymų įvyko 2007 m. spalio
10-ąją. Tą dieną jis dalyvavo Romos vyskupijos surengtoje Misijų dienoje ir po to
apie savo liudijimą papasakojo prie Vatikano radijo mikrofono.
Iš Vatikano
radijo archyvo
Kauno arkivyskupijos
kurijos informacija / Vatikano radijas