Krikščionybės grožis – vienybė įvairovėje. Popiežiaus kalba sekmininkų bažnyčioje
Kazertoje (+video)
Pirmadienį popiežius Pranciškus buvo nuvykęs į Italijos Kazertos miestą, šalia Neapolio,
susitikti su savo pažįstamu iš Buenos Airių laikų, pastoriumi Giovanni Traettino,
kuris šiuo metu vadovauja Kazertos sekmininkų bendruomenei. Susitikimas turėjo būti
visiškai privatus. Pranciškus ir Giovanni Traettino turėjo susitikti pastarojo namuose,
pasikalbėti ir papietauti. Tačiau programa buvo papildyta Popiežiaus ir apsilankymu
Kazertos sekmininkų bažnyčioje. Dar iki galo neįrengtuose maldos namuose Popiežiaus
laukė apie pusketvirto šimto žmonių. Privatus apsilankymas pas bičiulį evangelikų
pastorių, tapo spontanišku, nuoširdžiu Popiežiaus susitikimu su sekmininkų bendruomene.
Mano
brolis Giovanni sakė, kad mūsų gyvenimo centras yra buvimas ir keliavimas Jėzaus akivaizdoje,
- primindamas pastoriaus Traettino sveikinimo žodžius, savo kalbą pradėjo popiežius
Pranciškus. Toks buvo ir pirmas Dievo įsakymas, duotas savajai tautai, mūsų tėvui
Abraomui: „Eik mano keliu ir būk be priekaišto“. Ir tauta keliavo: kartais Viešpaties
keliais, kartais klystkeliais, garbindama stabus. Tačiau Viešpats yra kantrus. Jis
kantrus keliaujančiai tautai. Ir krikščionis turi nuolat keliauti. Krikščionis, stovintis
vietoje, nesuprantamas. Jei krikščionis stovi vietoje, nekeliauja, jis ilgainiui sugenda.
Jis pasidaro panašus į netekantį, stovintį, sugedusį vandenį. Pasak Popiežiaus, yra
ir tokių krikščionių, kurie keliavimą supainioja su vaikščiojimu aplink, sukiojimusi
ratais. Jie ne keliauja, o tik klaidžioja. Mes esame saugūs tik tuomet, - sakė Popiežius,
- kai keliaujame Viešpaties Jėzaus akivaizdoje. Jis mums šviečia, jis dovanoja mums
savo Dvasią, kad galėtume sėkmingai keliauti.
Popiežius priminė Abraomo anūko
Jokūbo sūnų istoriją. Jokūbas gyveno su savo vienuolika sūnų, kurių dešimt buvo nusikaltę
išdavyste. Jie pardavė savo brolį Juozapą. Ir štai atėjus sausros metui, Jokūbas siunčia
savo sūnus į Egiptą nusipirkti maisto. Ir jie iškeliauja, tačiau Egipte jie suranda
ne maistą, bet savo brolį. Kai keliaujame Dievo akivaizdoje, tarp mūsų viešpatauja
brolystė. O kai sustojame, pradedame vieni į kitus žiūrėti iš aukšto. Atsiranda tuščios
kalbos: „Aš esu Pauliaus, aš esu Petro, o aš Apolo“. Šitaip ir Bažnyčioje atsirado
susiskaldymas. Tačiau ne Kristus ir ne jo Dvasia yra mūsų nevienybės priežastis. Mus
tarpusavy supriešina pavydo tėvas ir karalius, tasai, kuris sėja rauges, Šėtonas.
Pirmadienį
kalbėdamas Kazertos sekmininkų bendruomenei, Popiežius sakė, kad dabartinis globalizacijos
procesas savaime skatina mąstyti ir apie Bažnyčios vienybę. Kokia turėtų būti Bažnyčios
vienybė? Su kuo ją galėtume palyginti? Gal ji panaši į rutulį, kurio visas paviršius
vienodai nutolęs nuo centro, kur viskas vienoda? Tačiau tai būtų uniformiškumas, vienodumas.
Šventoji Dvasia nenori, kad viskas būtų vienoda! Tad su kokia figūra galėtume palyginti
vienybę? Pagalvokime apie poliedrą, daugiasienį. Jame vienybę sudaro skirtingos dalys,
kiekviena savita, turinti savo charizmą. Tai įvairovės vienybė, tai vienybė įvairovėje.
Toks yra mūsų kelias. Tai ir yra krikščionybės grožis!
Mūsų kelyje daug kartų
matėme tą patį kas nutiko Juozapui ir jo broliams. Pavydas yra susiskaldymų priežastis.
Iš pavydo broliai norėjo nužudyti Juozapą. Nenužudė, bet pardavė. Ta pati liūdna istorija
kartojosi ir tais atvejais, kai krikščionys, manydami, kad laikosi Evangelijos tiesos,
nepastebėdavo, kad už šios jų laikysenos slepiasi bjaurūs dalykai. Popiežius čia paminėjo
prieš karą Italijoje įvestus rasinius įstatymus ir religijos laisvės apribojimus.
Buvo ir katalikų tarp tų, kas tuos įstatymus priėmė, ir kas skundė brolius sekmininkus,
dėl to, kad jie savo „entuziazmu“, savo „pamišimu“ drumsčia ramybę. Aš esu katalikų
ganytojas: aš prašau jūsų atleidimo, - sakė Šventasis Tėvas. Prašau atleisti už tuos
brolius ir seseris katalikus, kurie nesuprato, kad yra velnio gundomi ir elgėsi kaip
Juozapo broliai.
Kazertos sekmininkų bažnyčioje sakytos kalbos pabaigoje, Popiežius
dar kartą paminėjo pastoriaus Giovanni Traettino sveikinimo kalbos žodžius. Mano brolis
Giovanni pasakė vieną dalyką, su kuriuo aš visiškai sutinku, - tęsė Pranciškus. Tiesa
yra susitikimas. Neįmanoma tiesos sukurti laboratorijoje, tiesą įmanoma surasti gyvenime,
ieškant Jėzaus. Tačiau gražiausia yra tai, kad kai surandame Jėzų, suvokiame, kad
jis pirmas buvo išėjęs mūsų ieškoti. Jis visada pirmas pas mus ateina.
Mes
esame kelyje. Kaip broliai keliaujame į vienybę. Kas nors galbūt nusistebės: „Popiežius
nukeliavo pas evangelikus“. Jis nukeliavo susitikti su broliais!, sakė Popiežius ir,
baigdamas savo kalbą dar trumpai priminė savo pažinties su sekmininkų bendruomene
istoriją, prasidėjusią tais laikais kai jis buvo vyskupas Buenos Airėse. Melskitės
už mane, man reikia jūsų maldos, atsisveikindamas pasakė Pranciškus. (Vatikano
radijas)