Bažnyčios Prancūzijoje delegacija Irake: padėti krikščionims išlikti savo šalyje
Blogos žinios apie krikščionių situaciją Irake ir Sirijoje yra kasdienybė, ypač teritorijose,
kurias kontroliuoja sunitų ekstremistų įsteigtas „kalifatas“, islamiška valstybė.
Nors daugybė Irako žmonių jaučiasi bejėgiai, apleisti ir neginami, krikščionys, būdami
mažuma, tai patiria dar stipriau. Nors iš pradžių kalifatas stengėsi sudaryti šiokią
tokią saugumo regimybę, netrukus paaiškėjo, kad krikščionims alternatyvų nedaug: pabėgti,
atsiversti į islamą arba mokėti ekstremistams didelį mokestį už saugumą (nuo jų pačių).
Ketvirtoji alternatyva yra mirtis.
Liepos pabaigoje krikščionių pabėgėliai,
prisiglaudę Kurdistano autonominiame regione, manifestavo prie Jungtinių Tautų Organizacijos
atstovybės Erbilio mieste, regiono sostinėje. Kaip žinių agentūrai CNS pasakojo viena
iš manifestacijos dalyvių Sahar Mansour, chemijos profesorė universitete Mosule, kuris
dabar visiškai kontroliuojamas sunitų ekstremistų, karštis siekė apie 50 laipsnių,
žmonės alpo. Tačiau kiti nešė užrašus chaldėjų, anglų, arabų ir prancūzų kalbomis.
Juose dominavo kelios temos: prievartos pasmerkimas ir saugumo reikalavimas, taip
pat klausimas, kodėl pasaulis tyli ir yra toks abejingas neteisingumo akivaizdoje?
Manifestacijai vadovavo Erbilo chaldėjų katalikų arkivyskupas Bashar Warda ir Mosulo
sirų ortodoksų arkivyskupas Nikodemas Daoud Matti Sharaf. Manifestacijoje ėjo nedidelis
skaičius musulmonų, tarp kurių buvo imamų.
Negalėjau įsivaizduoti, kad vieną
dieną teks gyventi taip, be jokios pagarbos žmogaus teisėms, geriant purviną ar sūrų
vandenį, be elektros, be namų, karštyje, be uždarbio. Mes nieko nebeturime, tik rūbus,
kuriuos dėvime. Aš susirūpinusi dėl ateities, jei ateitis dar egzistuoja. Šiomis dienomis
visi mes galvojame, kad šiandien yra paskutinė gyvenimo diena, pasakojo Mansour, kurios
šeima buvo priglobta vienoje mokykloje, kartu su kitomis pabėgėlių šeimomis. Kiekvienoje
klasėje paguldyta apie 20 žmonių. Dėl blogų sanitarinių sąlygų pradeda plisti ligos.
Pasak profesorės, daugumai jaunų krikščionių atrodo, kad Irake, tarp kalifato ir džihadistų,
jiems nebėra ateities, jie nori emigruoti į Europą.
Šiame kontekste pirmadienį
prasidėjo trijų dienų Bažnyčios Prancūzijoje delegacijos vizitas, siekiant Irako krikščionims
leisti pajusti, kad jie nėra vieni, visiškai pamiršti, taip pat atvežant materialinės
ir piniginės paramos, padrąsinant atsilaikyti prieš negandas ir išlikti savo tėvynėje.
Prancūzų delegaciją sudaro Liono arkivyskupas kardinolas Philippe Barbarin, Evry vyskupas
Michel Dubost, atsakingas už santykius su Prancūzijos musulmonais, ir kun. Pascal
Gollnisch, rytų krikščionims padedančios organizacijos „Oeuvre d’Orient“ direktorius.
Pirmadienį kardinolas Barbarin paskelbė apie Liono ir Mosulo arkivyskupijų susigiminiavimą.
„Oeuvre d’Orient“ direktorius Prancūzijos valstybiniam transliuotojui, pristatydamas
vizitą, pasakojo, kad Irake kenčia visi, tačiau krikščionys ypač bejėgiai, nes nesiėmė,
kaip kad kitos etninės ar religinės grupės, ginklų, neturi apsaugos būrių, neturi
savo teritorijų, kur galėtų prisiglausti ir neturi savo gubernatoriaus, kuris juos
atstovautų. Ypač šiuo metu jiems reikalinga visokeriopa pagalba. Kalbėdamas apie emigraciją,
t. Gollnisch tvirtino, kad tai neturi būti pagrindinė perspektyva. Kaip, anot jo,
skambėtų pasiūlymas prancūzams palikti Prancūziją, jei joje būtų problemų? Problemas
greičiau reikia spręsti tokiu būdu, kad žmonės galėtų likti gyventi savo šalyje. Emigracija
nėra tikras problemos sprendimas. Po vienų emigruos kiti, galiausiai liks tik tie,
kurie sudaro daugumą. Tačiau ar dar neišmokome, kad užsidarymas nacionalinės daugumos
mentalitete veda link konflikto. Tokia sistema atvedė prie karo Europoje. Ne vien
Irako ir ne vien religinių mažumų klausimu reikia siekti, kad valstybės santvarka
leistų egzistuoti mažumoms ir jų nariams suteiktų teises.
Kaip tik pirmąją
prancūzų delegacijos vizito dieną Prancūzijos užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministrai
paskelbė pareiškimą, kad yra pasiryžę suteikti palengvintas politinio prieglobsčio
sąlygas tiems Irako krikščionims, kurie jau yra tapę pabėgėliais. Antradienį graikų
katalikų patriarchas Grigalius Lahham III iš Beiruto replikavo, kad labiau reikia
kitos pagalvos: tokios, kuri padėtų krikščionims likti savo šalyje, gyvenant šalia
savo brolių musulmonų. (Vatikano radijas)