Trečiadienio audiencija. Vyras ir moteris yra lygūs. LR Seimo pirmininkės komentaras

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje skaitydamas antrąją katechezę apie šeimą, popiežius Pranciškus komentavo antrąjį sukūrimo pasakojimą iš Pradžios knygos. Pirmajame pasakojime sakoma, jog „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1,27). Antrajame papildoma, jog „tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2,7). Tai kūrimo viršūnė. Po to Dievas duoda žmogui gražiausią sodą, kad jį dirbtų ir rūpintųsi.

Šventoji Dvasia, kuri įkvėpė visą Bibliją, vaizduoja žmogų, vyrą, kuris tam tikrą laiką yra vienas. Ir jam kažko trūksta. Ir taip galvoja, tarsi jaučia pats Dievas, kuris stebi Adomą sode: jis laisvas, jis čia šeimininkauja...bet yra vienas. Ir Dievas mato, kad tai nėra gera, kad jam trūksta bendrystės ir pilnatvės. „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“, sako Dievas.

Tad Dievas atveda žmogui visus gyvūnus ir šis kiekvienam iš jų suteikia vardą – tai dar vienas žmogaus viešpatavimo kūrinijai įvaizdis. Tačiau nėra tarp jų tokio, kuris būtų į jį panašus. Vyras lieka vienas. Ir kai pagaliau Dievas jam parodo moterį, vyras pradžiunga, kad šis kūrinys ir tik šis yra jo dalis: „kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“. Pagaliau yra atspindėjimas, abipusiškumas. To žmogui trūko iki pilnatvės, jam trūko abipusiškumo. Moteris nėra vyro kopija, ji gimsta iš Kūrėjo veiksmo. „Šonkaulio“ įvaizdis neišreiškia žemesnio statuso ar pavaldumo, bet, priešingai, kad vyras ir moteris yra tokie pat, kad tarp jų yra abipusiškumas. Parabolė, kad Dievas padaro moterį (iš šonkaulio) vyrui miegant būtent ir pabrėžia, kad ji Dievo, o ne vyro kūrinys. Ir taip pat išreiškia kitą dalyką: kad vyras atrastų moterį ir jos meilę, pirmiausia turi apie ją svajoti.

Dievo pasitikėjimas vyru ir moterimi, kuriems patiki žemę, yra dosnus, tiesioginis ir pilnas. Jis pasitiki jais. Bet štai piktasis įterpia į jų protus abejonę, nepasitikėjimą, netikėjimą. Ir galiausiai nepaklūstama tam įsakui, kuris juos saugojo. Ir taip jie papuola į visagalybės svaigulį, kuris viską apnuodija ir sugriauna harmoniją. Ir mes tai jaučiame savyje, daug kartų, visi.

Nuodėmė gimdo įtarumą ir pasidalijimą tarp vyro ir moters. Jų santykis yra apniktas tūkstančiu pavergimo, apgaulės, žeminimo formų, tarp kurių – dramatiškų ir smurtingų. Istorija to pažymėta. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie patriarchalinių kultūrų neigiamus perlenkimus. Pagalvokime apie daugybe maskulizmo formų, kurios moterį laiko antrarūše. Pagalvokime apie dabartinį moters kūno instrumentalizavimą ir suprekinimą medijų kultūroje. Taip pat pagalvokime apie neseną nepasitikėjimo, skepticizmo, net priešiškumo epidemiją, kuri sklinda mūsų kultūroje – dėl suprantamo moterų įtarumo – atžvilgiu vyro ir moters sąjungos, kuri būtų pajėgi tuo pat metu gilinti bendrystę ir išsaugoti skirtingumo orumą.

Jei nesugebėsime susitelkti simpatijos šuoliui šios sąjungos, kuri gali apginti naujas kartas nuo nepasitikėjimo ir abejingumo, atžvilgiu, tai vaikai į pasaulį ateis vis labiau su ja praradę ryšį, nuo pat įsčių. Socialinis stabilios ir vaisingos sąjungos tarp vyro ir moters nuvertinimas neabejotinai yra praradimas visiems. Turime atgaivinti santuokos ir šeimos garbę! Ir Biblija, pridūrė Pranciškus, - sako gražų dalyką: kai vyras ir moteris susitinka, vyras turi kažką palikti, kad pilnai ją atrastų. Vyras palieka tėvą ir motiną, kad išeitų pas ją. Tai gražu, tai kelio pradžia, kur vyras yra viskuo moters ir moteris viskuo vyro.

Šios moters ir vyro, nors nusidėjėlių ir sužeistų, pasimetusių ir pažemintų, nusivylusių ir neužtikrintų, sąjungos globa yra mums, tikintiems, įpareigojantis ir aistringas pašaukimas, šiandienos sąlygose. Tame pačiame pasakojime apie sukūrimą ir nuodėmę, pabaigoje, priduriamas nuostabus dalykas: „Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė“ (Pr 3,21). Šis Dievo švelnumo nusidėjusios poros atžvilgiu įvaizdis palieka atvira burna: toks Dievo švelnumas vyrui ir moteriai. Tai tėviškos globos žmonių porai įvaizdis. Pats Dievas rūpinasi ir saugo savąjį šedevrą.

Trečiadienio audiencijos metu, kaip įprasta, popiežius pasveikino įvairias piligrimų grupes, o taip pat priėjo prie garbingų svečių tarp kurių buvo ir Lietuvos Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, su delegacija, atvykę į Europos Sąjungos parlamentų pirmininkų susitikimą Romoje ir galėję sudalyvauti audiencijoje. Iš Lietuvos Seimo pirmininkės Lietuvos ambasadoje prie Šventojo Sosto gavome trumpą komentarą su įspūdžiais iš šv. Petro aikštės:

LR Seimo pirmininkė L. Graužinienė: Noriu padėkoti ambasadorei (Irenai Vaišvilaitei – red.) ir visiems, kurie prisidėjo organizuojant šį susitikimą. Tai neįkainuojamas susitikimas ir tas jausmas, kurį patiri prisilietęs prie to žmogaus, kuris visą save atiduoda kitiems, yra nepakartojamas ir žodžiais neišreiškiamas. Tuikrai buvo galimybė pakalbėti su Šventuoju Tėvu ir mes perdavėme dovaną iš Lietuvos – Aušros Vartų Marijos sidabrinį, labai gražų, nedidelį medalikėlį. Labai malonu, kad Šventasis Tėvas labai maloniai priėmė dovaną, ją pabučiavo. Turėjau galimybę pakviesti į Lietuvą, Lietuvos žmonių vardu, manęs to ypatingai buvo prašę neįgalieji. Šiuos prašymus perdaviau ir tikiu, kad būsim išgirsti.

Šiomis dienomis, po šimtų žmonių, Europą bandžiusių pasiekti migrantų žūties Viduržemio jūroje, imigracijos tema vėl atkreipė Europos lyderių dėmesį. Šiomis temomis daug kartu pasisakė Šventasis Sostas ir Bažnyčios vadovai, kviesdami didesniam humaniškumui, solidarumui. Seimo pirmininkės L. Graužinienės paprašėme pakomentuoti ir tai:

LR Seimo pirmininkė L. Graužinienė: Romoje vyko ES (parlamentų) pirmininkų konferencija ir be kitų klausimų, darbinių ir numatytų pagal programą, vienas papildomas klausimas buvo kaip tik apie Viduržemio jūroje įvykusią tragediją, apie imigrantų padėtį, apie jų socialines problemas; kaip vis dėlto turi daugiau prisidėti Europos valstybės sprendžiant šią problemą, kad ji nebūtų palikta vien toms šalims, liečiamoms tiesiogiai. Tai visų mūsų bendra problema ir mes, pirmininkai, pasirašėme deklaraciją, kurioje išreiškėme poziciją, kad turi būti skiriamas didesnis finansavimas programoms, išreiškiančioms ir sprendžiančioms tą problemą. Mes, pirmininkai, daug diskutavome ir Laura Boldrini (Italijos parlamento pirmininkė – red.) labai plačiai kalbėjo šia tema, visi suprato, kad grįžus savo šalyse šiuos klausimus reikia kelti dar kartą; kad turi būti bendra ES finansuojama programa, padedanti spręsti problemą. Noriu pasidžiaugti, kad vakar išgirdau žinią, jog LR prezidentė pasakė, kad Lietuva taip pat aktyviau prisidės, kad yra svarstomos galimybės ir priemonės.

Ačiū už jūsų komentarą.

Tarp kitų popiežiaus Pranciškaus trečiadienį pasveikintų ir šiltai apkabintų asmenų buvo argentinietė Emma Morosini. Ši 91 metų močiutė savo šalyje išgarsėjo trijų mėnesių piligriminiu žygiu, per kurį nuėjo 1250 kilometrų, tempdama nedidelį vežimėlį su vandeniu ir duona. Tai jau ne pirma jos kelionė, o ši buvo skirta „maldai už jaunimą ir prašymui, kad Marija būtų jų motina, kuri išlaisvintų ir apsaugotų nuo narkotikų“, įkvėpta būtent Pranciškaus pasisakymų šiais klausimais. Pasak močiutės, paprastai ji keliauja viena, vilkėdami oranžinę liemenę, tačiau neretai kuriam laikui prie jos vienai ar kitai kelio atkarpai prisijungia kitų žmonių.

Tardamas paskutinius žodžius bendrosios audiencijos dalyviams Pranciškus priminė, kad balandžio 22-ąją buvo švenčiama „Žemės diena“. Raginu visus, - sakė jis,- matyti pasaulį Dievo Kūrėjo akimis: žemė yra aplinka, kurią reikia globoti ir sodas, kurį reikia įdirbti. Tegu žmonių ir gamtos santykis nesivadovauja godumu, manipuliacija ir išnaudojimu, bet išsaugo dievišką harmoniją tarp kūrinių ir kūrinijos pagarboje ir rūpestyje, tarnaujant broliams ir būsimoms kartoms.

(Vatikano radijas)