Benedikto XVI laiško kinų katalikams sukaktis: be esminių pokyčių

Prieš aštuonerius metus, 2007 gegužės 27 dieną, švenčiant Sekmines, popiežius Benediktas XVI paskelbė laišką vyskupams, kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams katalikams Kinijoje, bet netiesiogiai adresuotame ir Kinijos valdžiai, kuriuo siekė lūžio dvejose, bet glaudžiai susijusiose srityse. Viena, normalizuoti santykius tarp Šventojo Sosto ir Kinijos, kuri yra valdoma oficialiai ateistinės komunistų partijos. Antra, sutaikyti katalikus Kinijoje, kurie priklauso arba nepriklauso vadinamajai „patriotinei asociacijai“. Ši asociacija buvo įsteigta kinų valdžios 1957 metais, nurodant, kad katalikams privalu į ją įsirašyti. Įsirašę tapo dalimi struktūros, kurios siekis yra kontroliuoti Bažnyčią ir siekti skirtingų tikslų, nei Bažnyčia. Neįsirašę atsidūrė pusiau nelegalioje situacijoje, kuri tampa pretekstu persekiojimams. Suprantama, kad dėl šio valdžios dirbtinai sukurto pasidalijimo tarp katalikų kyla nesusipratimų, nesusikalbėjimo ir įtampų. 

Čia galima pridurti, kad prieš beveik šešias dešimtis metų katalikų patriotinės asociacijos, kartu su panašios prigimties asociacijomis kitoms religijoms, įsteigimas buvo motyvuotas ateistinio materializmo. Esą „mokslinio“ marksizmo eroje religijos išvyks, tačiau  kol tai įvyks, reikia pereinamojo laikotarpio mechanizmo („patriotinių asociacijų“), skirto tikinčiųjų integravimui į „revoliucinius tikslus“. Galbūt šiandien ir kinų komunistų partija palengva atsisako minties, kad marksizmas pajėgus „palaidoti religiją“, tačiau siekis religijas kontroliuoti nesumažėjo. Ne vienas apžvalgininkas teigia, kad katalikų Bažnyčios atžvilgiu strateginis tikslas yra sukurti „nacionalinę“ organizaciją, kuri būtų labiau lojali centrinei valdžiai, nei Šventajam Sostui. 

Savo laiške Benediktas XVI aiškiai parašė, kad „organizmų, pageidautų valstybės ir svetimų Bažnyčios struktūrai, pretenzija būti aukščiau už vyskupus ir vadovauti bažnytiniam gyvenimui neatitinka katalikiškos doktrinos“. Kita vertus, popiežius išsamiai atsako į tradicinę kinų valdžios kritiką, kad Šventais Sostas pretenduoja „valdyti“ vyskupus Kinijoje, tokiu būdu kišdamasis į Kinijos vidaus reikalus. Šventasis Tėvas paaiškina, kad katalikų vyskupai be ryšio su Šventuoju Sostu tokiais paprasčiausiai nebebūtų, tačiau šis ryšys nėra politinės, bet sakramentinės prigimties. Bažnyčia, cituoja Vatikano II Susirinkimą Benediktas XVI, nesitapatina su kokia politine sistema ar grupuote, jos misija visai kita. Todėl, priduria jis, katalikų Bažnyčia Kinijoje nesiekia pakeisti valstybės ar administracijos struktūros, nesiekia jokių privilegijų, nesiekia tapti politine jėga, nesiekia pakirsti jokios valstybės piliečių lojalumo savo valdžiai.

“Bažnyčia negali ir neturi griebtis politinės kovos kuo teisingesnei visuomenei sukurti. Bažnyčia negali ir neturi pakeisti valstybės. Tačiau ji taip pat negali ir neturi atsisakyti pastangų teisingumo labui. Ji turi to siekti racionaliu argumentavimu ir žadindama dvasines jėgas, be kurių teisingumas, visada reikalaujantis ir atsižadėjimo, negali nei paimti viršaus, nei klestėti. Teisinga visuomenė negali būti Bažnyčios darbas, tai turi būti politikos pareiga. Bet Bažnyčiai labai rūpi skatinti teisingumą atveriant protą bei valią gėrio reikalavimams” – šia citata iš savo enciklikos “Deus Caritas est” popiežius aprašo Bažnyčios ir politikos sąlytį (nr. 28).

Reikia konstatuoti, kad, praėjus aštuoniems metams nuo Benedikto XVI laiško, situacija iš esmės nepasikeitė. Vienas iš opiausių klausimų buvo ir yra kandidatų į vyskupus parinkimas ir jų šventinimas. Kai kuriais atvejais neoficialiuose pokalbiuose – oficialių santykių Vatikanas ir Kinija neturi – dėl vyskupų kandidatūrų susitarė abi pusės, bet kitais Kinija ryžosi vyskupų šventinimui be Šventojo Sosto pritarimo, jai lojalių vyskupų rankomis, jėga bei spaudimu verčiant šiuose šventimuose dalyvauti kitus vyskupus, kunigus ir pasauliečius. Ypač Honkongo arkivyskupas emeritas kardinolas Zen ne kartą viešai deklaravo, kad kinų valdžios parodyti keli geranoriškumo ir dialogo ženklai yra nenuoširdūs, skirti tik vedžiojimui už nosies. Jau trečius metus namų arešte uždarytas Šanchajaus vyskupas Ma Daquin, kurio nusižengimas yra tik šis – jis viešai pareiškė, kad išstoja iš „patriotinės asociacijos“. Pastaraisiais mėnesiais nuo šimtų bažnyčių ir maldos namų, katalikų ir protestantų, buvo jėga ar spaudimu pašalinti kryžiaus simboliai, įvertinti kaip pernelyg akivaizdūs. 

Argumentas, kad „religijos turi būti laisvos nuo užsienio įtakos“ ir kad ši įtaka yra „kišimasis į vidaus reikalus“ yra pakartojamas nuolatos, paskutinį kartą prieš keletą dienų, gegužės 20 dieną, dabartinio Kinijos prezidento Xi Jinping lūpomis, nors šis politikas, beje, yra laikomas palankesniu religijos laisvei, nei jo pirmtakai ar didžiausi politiniai oponentai. Ir visai neseniai Kinijos komunistų partijos Disciplinos priežiūros centrinė komisija aplinkraščiu kreipėsi į beveik 87 milijonus partijos narių, griežtai primindama, kad marksistui privalu būti ateistu, grasindama sankcijomis. Tačiau į šį perspėjimą galima pažvelgti ir iš kitos pusės: religija sklinda tarp šalies gyventojų, neaplenkdama ir partinių kadrų, taip rodydama savo stiprų gyvybingumą. (Vatikano radijas)