Arkivyskupas L. Virbalas. Turime stengtis, kad parapija ne vien švęstų tikėjimą, bet ir juo gyventų

Birželio pabaigoje Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas lankėsi Romoje ir Vatikane, Petro ir Pauliaus iškilmės Vatikane proga, iš popiežiaus rankų gavo, kaip ir kiti nauji arkivyskupai, palijų, vilnonę juostą, kuri yra dedama ant pečių ir simbolizuoja avį, kurią ganytojas neša, ganytojo atsakomybę. Šią juostą liepos 11 dieną, dalyvaujant vyskupijos katalikų bendruomenei, iškilmingai uždės apaštalinis nuncijus Lietuvoje, arkivyskupo ingreso į Kauno katedrą šventės metu. Arkivyskupo lankymosi Romoje metu kalbėjome ir apie tai, kokią sielovadinę patirtį jis subrandino darbuodamasis Panevėžio vyskupijoje, kokiomis kryptimis norėtų darbuotis toliau, kokia kryptim turėtų eiti Bažnyčia Lietuvoje?

Arkivyskupas L. Virbalas:  

Gal nesiimčiau apibendrinimų ir krypties davimo, tik pasvarstymų iš patirties, kurią turiu, kurią matau, iš to, kas yra Lietuvoje ir ypač iš to, ką geriausiai pažinau – iš Panevėžio vyskupijos.  Kryptys galėtų būti įvairios, bet kas yra svarbu? Svarbu yra parapija. Tai tarsi nieko naujo, bet parapija kuri ne vien švenčia tikėjimą, bet ir gyvena tikėjimu, ir šis gyvenimas tikėjimu yra kasdienybėje, kurioje žmonės susitinka ir nori savo tikėjimą gilinti, įtraukia kitus, perduoda tikėjimą; kuri katekizuoja vaikus, kuri ugdo, auga tikėjime, turi jautrumą kitiems žmonėms, kiekvienam žmogui – ir silpnam, į bėdą patekusiam, tiems mažiems ir patiems vargingiausiems. Ir be abejo, labai aktyviai, sąmoningai dalyvauja Kristaus slėpinio šventime – ir sekmadienio, ir visų liturginių metų, sakramentų. Tai be galo didelis laukas, kad parapija taptų artimų žmonių, bendraminčių, bendro tikėjimo, ugningai tikinčių žmonių bendruomenė. Tai viena sritis.

Kita, matau, kad tiesiog pati situacija pasiūlo iššūkius ir tas kryptis, į kurias mes turėtumėme atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, kaimo parapijose žmonių mažėja. Norim ar nenorim, bet vis daugiau senyvo amžiaus žmonių, net ir jų yra mažiau. Bet tuo tarpu mieste tokia sritis kaip ligoninė – kur tūkstantis, du tūkstančiai lovų, ypač respublikinėse ligoninėse, kur žmonės yra patekę tikrai su rūpesčiu ir nežinomybe širdyje. Ir jiems reikia ne vien medicininės pagalbos, bet ir susivokimo tikėjime, pagalbos – ką reiškia kaip tikinčiam žmogui išgyventi ligą, galbūt labai didelę ir rimtą? Artimieji, kurie lanko tuos žmones, vėlgi, būna pasimetę arba nusiminę, arba tiesiog nežino ko laukti. Tai yra tas laukas, ta sritis, kur žmogų (galima) pasiekti ir padėti žmogui, kad jis turėtų kur kreiptis, turėtų su kuo pasikalbėti. Manau, kad tai didelė atsakomybė.

Kita didelė atsakomybė yra vaikai. Mokyklose yra katechezė ir galėjau džiaugtis, kad Panevėžio vyskupijoje yra vienas iš didžiausių procentų, kurie lanko tikybos pamokas. Bet nepaisant to, jie netampa aktyviais parapijos nariais, pasilieka gana toli nuo parapijos, bent jau nemaža dalis. Ir čia neužtenka vien geros tikybos pamokos – nors tai labai svarbu, gera ir esu dėkingas nemažam pulkui tikybos mokytojų, kurie pasišventę, kurie dirba išradingai, kuriems tikrai rūpi, ne vien pamokos, bet ir kiti renginiai, į kuriuos pakviečia vaikus. Tai labai svarbu, bet to dar neužtenka. Reikia ir kunigui įsilieti, ne vien pasirūpinti, kad būtų tikybos pamokos, bet ir kad iš tiesų būtų vaikams ir jaunimui užmegzti ryšį su Bažnyčia. Tai sritis, į kurią turime atkreipti dėmesį ir manau, kad Kaune, kas ir yra daroma, dar labiau: čia atvažiuoja studijuoti jaunimas iš kitų miestų ir kitų vyskupijų. Ir tie, kurie turėjo bendraminčių būrelį parapijoje, maldos grupelę – kad jie čia surastų, ne tik surastų, bet ir būtų palydėti, turėtų į ką kreiptis. Jaunimo sielovada ir studentų sielovada yra ta sritis, į kurią turime atkreipti dar daugiau dėmesio. (Vatikano radijas)