Popiežius sekmadienio vidudienį: „Kas man yra Jėzus?“

Pastaruosius kelis sekmadienius Mišių Evangelijoje buvo skaitoma Jėzaus kalba apie Gyvybės duoną pasakyta po duonos padauginimo stebuklo. Šį sekmadienį girdėjome paskutinę jos dalį. Evangelisto Jono užrašytus Jėzaus žodžius popiežius Pranciškus komentavo sekmadienio vidudienio maldos proga sakytoje kalboje.

Tie žodžiai nuvylė žmones. Jiems pasirodė, kad tai žodžiai apie pralaimėjimą, neverti Mesijo. Kai kurie žmonėms buvo įsitikinę, kad Jėzus, jų lauktasis Mesijas, turi taip kalbėti ir elgtis, kad jo misija tuoj pat būtų sėkminga. Ir čia jie klydo: jie neteisingai suvokė Mesijo pašaukimą! Netgi mokiniams buvo sunku suprasti Jėzaus žodžius. Mokytojo kalba jiems kėlė baimę. „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ – sakė jie.

Tačiau iš tiesų jie gerai suprato Jėzaus kalbą. Jie taip gerai suprato, kad nenorėjo jos klausytis, nes tai buvo kalba, kuri sukėlė mąstysenos krizę. Visada Jėzaus žodžiai sukelia krizę, ypač pasaulio dvasios, supasaulėjimo akivaizdoje.  Tačiau Jėzus pasiūlo ir raktą, padedantį įveikti sunkumus. Tas raktas susideda iš trijų elementų. Pirma tai dieviška kilmė. Jėzus nužengė iš dangaus ir sugrįš „kur jis buvo pirmiau“ (Jn 6,62). Antra – Jėzaus žodžius įmanoma suprasti tik padedant Šventajai Dvasiai, kuri „teikia gyvybę“ (63). Tik Šventosios Dvasios dėka įmanoma suprasti Jėzų. Trečia – pagrindinė jo žodžių nesupratimo priežastis yra tikėjimo stoka: „kai kurie iš jūsų netiki“ (64). Ir iš tiesų, „nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė“ (66). Nors ir matydamas, kad kai kurie mokiniai jį palieka, Jėzus nedaro jokių nuolaidų ir nesišvelnina savo žodžių, bet priešingai – verčia aiškiai apsispręsti: būti su juo arba trauktis. Jėzus paklausė dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (67).

Po šių žodžių seka Petro išpažinimas visų apaštalų vardu: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (68). Jis nesako: „Kur mes eisime“, bet sako: „Pas ką mes eisime“. Čia kalbama ne apie pradėto darbo atsisakymą, bet apie ištikimybę asmeniui. Ištikimybė Dievui tai ištikimybė asmeniui, su kuriuo einame vienu keliu. Tas asmuo yra Jėzus. Viskas, ką mums duoda pasaulis, nepasotina begalybės troškimo. Mums reikia Jėzaus, reikia būti su juo, maitintis prie jo stalo, maitintis amžinojo gyvenimo žodžiais. Tikėti Jėzų – tai pastatyti jį į savo gyvenimo centrą, kad jis būtų mūsų gyvenimo prasmė. Kristus tai ne priedas, bet „gyvybės duona“, pagrindinis maistas. Susisieti su juo tikėjimo ir meilės ryšiais, nereiškia būti pavergtiems, bet turėti tikrą laisvę, eiti pasitikti gyvenimo iššūkių.

Kiekvienas turėtume savęs paklausti: Kas man yra Jėzus? Vardas? Idėja? Istorijos personažas? Ar jis man yra tasai, kuri mane myli, kuris už mane atidavė gyvybę ir keliauja kartu su manimi? Kas tau yra Jėzus? Tu esi su Jėzumi? Stengiesi geriau susipažinti su jo mokymu? Kasdien skaitai Evangeliją, kad geriau jį pažintum? Turi kišenėje, rankinuke mažą Evangelijų knygą? Kuo daugiau laiko praleidžiame su juo, tuo labiau stiprėja mūsų troškimas su juo būti. Dabar, - paprašė popiežius. – kiekvienas minutėlei nutilkime ir širdyje paklausykime save: „Kas man yra Jėzus?“. Kiekvienas tyliai širdyje atsakykime: „Kas man yra Jėzus?“.

Savo kalbą prieš sekmadienio vidudienio maldą popiežius užbaigė prašymu, kad Mergelė Marija padėtų mums visada keliauti kartu su Jėzumi, džiaugtis jo dovanojama laisve, kuri apvalo mūsų pasirinkimus, pašalina iš jų supasaulėjimo apnašas ir baimę. (Vatikano radijas)